Lietuvos mediatorių rūmų rubrika – „Pažink mediatorių“. Jos tikslas – supažindinti visuomenę su mediatoriais, atskleisti jų profesijos ypatumus ir asmeninę patirtį, paskatinusią pasirinkti šią profesiją.
Šioje LMR rubrikoje mediatoriai dalijasi savo istorijomis: kodėl pasirinko mediatoriaus profesiją, kuo mediacija naudinga žmonėms ir bendruomenėms, kokių įdomių patirčių yra sukaupę vykdydami mediacijas. Kartu tai priminimas, jog mediacija tai daugiau nei tik ginčų sprendimo procedūra, tai mediatoriai – konfliktų sprendimo profesionalai, kurie skatina konstruktyvų dialogą, įkvepia ginčo šalis bendradarbiauti ir padeda atrasti sprendimus ten, kur jų iš pirmo žvilgsnio nematyti.
Kviečiame skaityti rubrikos „Pažink mediatorių“ interviu su mediatore Karolina Gasparke.
Kas paskatino Jus tapti mediatoriumi? Ar tai buvo pašaukimas, smalsumas ar susiklosčiusios aplinkybės?
Mediatore tapau susižavėjusi mediacijos veiksmingumu ir galimybe rasti kūrybiškus, abiem pusėms priimtinus sprendimus. Mediaciją kaip ginčų sprendimo būdą sužinojau dirbdama advokatų kontoroje. Tuo metu turėjome ilgai nesibaigiantį teisminį akcininkų ginčą. Su metais besiginčijantys akcininkai ėjo vis senyn, o teisminė byla vis nesibaigė ir jos pabaigos nebuvo greitu metu matyti. Byla net kelis kartus buvo nagrinėjama Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Užsitęsus teisminiam procesui, buvo nuspręsta pabandyti ginčą perduoti mediatoriui. Tuo metu buvo pasitelktas mediatorius iš užsienio. Jam prireikė vos kelių susitikimų ir, mūsų visų nuostabai, ilgus metus teisme besitęsiantis ginčas buvo išspręstas… Nustebino ne tik mediacijos efektyvumas, bet ir paties sprendimo originalumas – nors teisme buvo pareikštas piniginis reikalavimas, tačiau mediacijos metu buvo sutarta visiškai kūrybinė, ne piniginio pobūdžio „nauda“ vienai iš ginčo šalių. Tokius pat kūrybingus ginčų sprendimo būdus vėliau mačiau ir teisėjaudama tarptautiniuose studentų mediacijos konkursuose – nors konkurso dalyviams būdavo pateikiama ta pati ginčo „fabula“, tačiau kiekviena komanda prieidavo prie visiškai skirtingo ginčo sprendimo būdo.
Kokia buvo Jūsų pirmoji mediacijos patirtis – ką iš jos prisimenate labiausiai?
Iš pirmosios mediacijos labiausiai įsiminė, kaip svarbu užmegzti pasitikėjimo ryšį su šalimi, kuri pati mediacijos neinicijavo. Dažnai žmogus, pirmą kartą išgirdęs apie mediaciją, mediatorių tapatina su kita šalimi, ypač kai būtent ji pasiūlo spręsti ginčą taikiai. Todėl mediatoriui tenka svarbi užduotis – pelnyti pasitikėjimą ir aiškiai parodyti savo neutralumą, paaiškinti, kad jis nėra nė vienos pusėje, o padeda abiem rasti bendrą sprendimą. Taip pat nustebino, kaip skirtingai kiekvienas iš mūsų gali matyti tą pačią situaciją ir laikyti savo požiūrį vieninteliu teisingu. Tik pakalbinus abi puses „pasimatė“ problema ir bendras situacijos vaizdas.
Kokie dažniausi iššūkiai iškyla mediacijoje, ir kaip Jūs su jais susidorojate?
Didžiausias iššūkis man kyla tada, kai matau, kad viena iš šalių nėra nuoširdžiai suinteresuota taikiu ginčo sprendimu. Su laiku supratau, kad taika visada įmanoma, jei abi šalys jos nuoširdžiai nori ir jos siekia. Tačiau jei tik viena pusė siekia susitarimo, net ir geriausias mediatorius negali priversti kitos šalies bendradarbiauti.
Tokia situacija man visuomet būna sudėtinga, nes mediacijos esmė – abipusis noras išgirsti ir suprasti. Kai to noro nėra, belieka kantriai stebėti, ar laikui bėgant keičiasi šalių požiūris. Kartais užtenka, kad žmogus išgirstų kitą, pamatytų mediacijos procesą iš vidaus – ir tada pradeda atsirasti pirmieji pokyčiai. Bet kol šalis nėra pasirengusi taikai, mediacija negali pasiekti savo tikslo.
Kaip, Jūsų nuomone, mediacija keičia žmones?
Mano nuomone, mediacija keičia žmones tuo, kad ji padeda pažvelgti į situaciją ne tik per savo, bet ir per kitos šalies prizmę. Per sėkmingą mediaciją neišvengiamai pasiekiama, kad žmogus bent trumpam pabandytų „apsiauti į kitos pusės batus“ – pajusti, ką kita pusė jaučia, ką galvoja, kodėl elgiasi būtent taip.
Tas įsijautimas dažnai tampa lūžio tašku: keičiasi požiūris į ginčą, į kitą žmogų, o kartais – net ir į save. Supratęs kitos pusės motyvus ir emocijas, žmogus pradeda ieškoti ne kaltės, o sprendimo.
Kuo, Jūsų manymu, mediacija skiriasi nuo tradicinio ginčų sprendimo teisme?
Mediacijos ir tradicinio ginčų sprendimo teisme skirtumų labai daug. Tačiau vienas esminių skirtumų, mano nuomone, yra laisvė. Teisminis procesas yra atgyvenęs: bylos nagrinėjamos ilgai, per tą laiką keičiasi šalių nuotaikos ir interesai, išblėsta pirminis pyktis ir įsižeidimas, kuris paskatino kreiptis į teismą. Tuo tarpu griežtos proceso taisyklės ir formalizuotas procesas ne visada leidžia keisti pradinius reikalavimus, o galutinis rezultatas gali būti netikėtas ar neįgyvendinamas.
Per ilgametę praktiką yra tekę matyti ir kuriozinių situacijų teisme. Pavyzdžiui, akcininkų ginče teismas įpareigojo pralaimėjusią šalį parduoti akcijas už nustatytą kainą. Nors bylą klientas laimėjo, tačiau tol, kol ji buvo išnagrinėta, įmonės akcijos, kurių pirkimo siekė klientas, tapo nemoki ir klientas, nors bylą po daug metų ir laimėjo, tačiau jau nebenorėjo įmonės akcijų pirkti. Visas situacijos absurdas pasireiškė tuo, kad teisiškai byla buvo laimėta, tačiau teismo sprendimas faktiškai atsisuko prieš pačią bylą laimėjusią šalį – pralaimėjusi ginčą šalis pradėjo siekti, kad teismo nustatyta akcijų pardavimo kaina būtų sumokėta. Šis pavyzdys labai aiškiai iliustruoja, kad teisminis procesas dažnai yra griozdiskas, nepaslankus ir nepritaikytas greitai besikeičiančiai ginčo dinamikai.
Mediacijoje viskas vyksta visiškai kitaip: sprendimus priima pačios šalys, jos gali rasti kūrybišką išeitį. Tačiau mediacijoje reikia būti drąsiam, nes reikia prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Daug paprasčiau palikti viską teismo valiai ir, sprendimui esant nepalankiam, kaltinti teismą, kad jis kažką “ne taip” įvertino. Priėmus sprendimą pačiam – nebus, ką kaltinti.
Kokias asmenines savybes ar įgūdžius labiausiai ugdo mediatoriaus darbas?
Būti erdve kitiems. Leisti išsikalbėti, leisti galvoti ir kurti patiems. Nesikišti, išklausyti, nevertinti.
Ką atsakytumėte skeptikui, kuris sako: „Mediacija – tai neveiksminga“?
Kaip sakiau, mediacija yra veiksminga tik tiek, kiek šalys yra nusiteikusios taikiai susitarti. Jei tokio nusiteikimo nėra, natūralu, kad mediacija bus neveiksminga. Tačiau labai svarbu išbandyti mediaciją net skeptikui, kadangi net ir nepasiekus tikslo, iš mediacijos galima išsinešti naudos – suprasti, ką išgyvena kita pusė, kas jai svarbu, ko ji tikisi. Dažnai mediatoriui yra lengviau „sujungti laidus“ ir padėti šalims susikalbėti. Mediatorius yra tarsi laidininkas tarp dviejų išsielektrinusių pusių. Todėl dažnai šalis išsineša naudingų įžvalgų, nes informaciją iš mediatoriaus priima lengviau nei iš kitos šalies.
Kaip matote mediacijos ateitį Lietuvoje? Kas, Jūsų manymu, galėtų paskatinti jos plėtrą?
Manau, kad mediacijos procesų skaičius Lietuvoje vis didės. Labai tikiu, kad ateityje mediacijoje vyraus verslo ginčai, nes šiuo metu daugiausia dėmesio visgi yra skiriama šeimos klausimams. Mediacijos plėtrą paskatintų kuo daugiau sėkmingų praktinių pavyzdžių.
Galiu kalbėti tik už save – neteko susidurti su konfliktuojančiu mediatoriumi. Kaip tik buvau sužavėta, kaip vyko pirmasis LMR visuotinis susirinkimas, kai buvo išsakytos prieštaringos nuomonės. Susirinkimo laikas labai stipriai išsitęsė, nes kiekvienam norinčiam buvo leista pasisakyti, kiekvienos nuomonės buvo atidžiai išklausoma.
Ar turite linksmą ar neįprastą istoriją ar atvejį, kuris Jums ypač įsiminė mediacijos procese (be asmens duomenų)?
Vietoj piniginio reikalavimo, kuris buvo pareikštas teisme, mediacijos metu buvo pasiektas itin netikėtas sprendimas – viena iš ginčo šalių sutiko taikiai išspręsti ginčą, jei jos biustas bus pastatytas tam tikroje vietoje kaip skulptūra.
Interviu rengė Toma Malciūtė – Kazlauskienė