Lietuvos mediatorių rūmų rubrika – „Pažink mediatorių“. Jos tikslas – supažindinti visuomenę su mediatoriais, atskleisti jų profesijos ypatumus ir asmeninę patirtį, paskatinusią pasirinkti šią profesiją.
Šioje LMR rubrikoje mediatoriai dalijasi savo istorijomis: kodėl pasirinko mediatoriaus profesiją, kuo mediacija naudinga žmonėms ir bendruomenėms, kokių įdomių patirčių yra sukaupę vykdydami mediacijas. Kartu tai priminimas, jog mediacija tai daugiau nei tik ginčų sprendimo procedūra, tai mediatoriai – konfliktų sprendimo profesionalai, kurie skatina konstruktyvų dialogą, įkvepia ginčo šalis bendradarbiauti ir padeda atrasti sprendimus ten, kur jų iš pirmo žvilgsnio nematyti.
Kviečiame skaityti rubrikos „Pažink mediatorių“ interviu su mediatore, teisėjo padėjėja Agne Vaitiekūniene.
Kas paskatino Jus tapti mediatoriumi? Ar tai buvo pašaukimas, smalsumas ar susiklosčiusios aplinkybės?
Manau, kad visko buvo po truputį. Iš pradžių – smalsumas, nes mediacija pasirodė kaip naujas, humaniškesnis būdas spręsti konfliktus. Vėliau – pašaukimas, kai pamačiau, kaip šis procesas padeda žmonėms išgirsti vieni kitus ir rasti sprendimus, kurių teismas negalėtų pasiūlyti.
Kokia buvo Jūsų pirmoji mediacijos patirtis – ką iš jos prisimenate labiausiai?
Pirmąją mediaciją prisimenu labai aiškiai: buvo daug įtampos, nes abi pusės atėjo „pasiruošusios kovai“. Bet pamažu, kai pradėjo kalbėtis, o ne kaltinti, atmosfera visiškai pasikeitė. Tada supratau, kad mediacija – ne apie pergales, o apie susikalbėjimą.
Kokie dažniausi iššūkiai iškyla mediacijoje, ir kaip Jūs juos sprendžiate?
Didžiausias iššūkis yra emocijos. Žmonės dažnai ateina su dideliu nusivylimu ar net pykčiu. Mano užduotis – sukurti saugią erdvę, kurioje emocijos gali būti išsakytos, bet nekontroliuotų proceso. Padeda kantrybė, aktyvus klausymas ir neutralumas – net kai atrodo, kad viena pusė „akivaizdžiai teisi“.
Kaip, Jūsų nuomone, mediacija keičia žmones?
Mediacija moko atsakomybės – tiek už savo žodžius, tiek už priimamus sprendimus. Ji keičia požiūrį į konfliktą: iš „kovos lauko“ jis tampa galimybe išgirsti ir suprasti. Dažnai matau, kaip žmonės po mediacijos tampa atviresni, labiau linkę ieškoti dialogo ir kasdienybėje.
Kuo, Jūsų manymu, mediacija skiriasi nuo tradicinio ginčų sprendimo teisme?
Teisme sprendžia teisėjas, o mediacijoje sprendžia patys žmonės. Tai esminis skirtumas. Teismas nustato, kas teisus, o mediacija – kaip susitarti. Be to, mediacija leidžia išsaugoti santykius, kurie dažnai teismo procese negrįžtamai sugriūna.
Kokias asmenines savybes ar įgūdžius labiausiai ugdo mediatoriaus darbas?
Mediatoriaus darbas labai lavina empatiją, gebėjimą klausytis ir būti kantriam. Taip pat ugdo emocinį intelektą – gebėjimą suprasti, kas slypi už žodžių. Ir, žinoma, savikontrolę. Juk mediacijoje svarbiausia nepasiduoti emocijoms, net kai atmosfera įkaista.
Ką atsakytumėte skeptikui, kuris sako: „Mediacija – tai neveiksminga“?
Sakyčiau, kad mediacija veikia tiek, kiek žmonės patys nori, kad ji veiktų. Tai nėra magija. Tai procesas, kuriame abi pusės turi prisiimti atsakomybę už sprendimą. Ir kai jos nuoširdžiai to siekia, rezultatai būna daug tvaresni nei po teismo sprendimo.
Kaip matote mediacijos ateitį Lietuvoje? Kas, Jūsų manymu, galėtų paskatinti jos plėtrą?
Manau, mediacija Lietuvoje turi didelį potencialą, bet dar reikia daugiau švietimo ir pasitikėjimo. Jei apie mediaciją būtų daugiau kalbama mokyklose, darbo vietose, bendruomenėse – ji taptų natūralesniu būdu spręsti nesutarimus.
Ar mediatoriai konfliktuoja savo kasdienybėje, ar jau viską išsiaiškina „pagal protokolą“?
Mediatoriai – irgi žmonės! Konfliktų pasitaiko, bet dažniausiai jie sprendžiami daug ramiau. Galbūt ne visada „pagal protokolą“, bet su daugiau sąmoningumo ir pagarbos. Manau, kad įgūdžiai, kuriuos taikome darbe, pamažu tampa gyvenimo dalimi.
Ar turite linksmą ar neįprastą istoriją ar atvejį, kuris Jums ypač įsiminė mediacijos procese (be asmens duomenų)?
Tiesą sakant, linksmų istorijų neturiu. Mano klientai dažniausiai atvyksta su rimtais nesutarimais, kurie jiems kelia daug emocinės įtampos ir nerimo. Todėl mediacijos procesas paprastai yra jautrus ir reikalaujantis susikaupimo. Vis dėlto, džiugina ne juokingos situacijos, o akimirkos, kai žmonės po ilgo konflikto pagaliau pradeda kalbėtis ir ieškoti bendro sprendimo — tai visada atrodo prasmingiausia.
Interviu rengė LMR Komunikacijos komiteto narė Laura Kasčiukaitė