Lietuvos mediatorių rūmų rubrika – „Pažink mediatorių“. Jos tikslas – supažindinti visuomenę su mediatoriais, atskleisti jų profesijos ypatumus ir asmeninę patirtį, paskatinusią pasirinkti šią profesiją.
Šioje LMR rubrikoje mediatoriai dalijasi savo istorijomis: kodėl pasirinko mediatoriaus profesiją, kuo mediacija naudinga žmonėms ir bendruomenėms, kokių įdomių patirčių yra sukaupę vykdydami mediacijas. Kartu tai priminimas, jog mediacija tai daugiau nei tik ginčų sprendimo procedūra, tai mediatoriai – konfliktų sprendimo profesionalai, kurie skatina konstruktyvų dialogą, įkvepia ginčo šalis bendradarbiauti ir padeda atrasti sprendimus ten, kur jų iš pirmo žvilgsnio nematyti.
Kviečiame skaityti rubrikos „Pažink mediatorių“ interviu su mediatore Rasa Vilūne.
Kas paskatino Jus tapti mediatoriumi? Ar tai buvo pašaukimas, smalsumas ar susiklosčiusios aplinkybės?
Tapti mediatore mane paskatino noras padėti žmonėms išgirsti vieniems kitus. Teisininko darbe ieškojau daugiau žmogiškojo ryšio, smalsumas ir domėjimasis psichologija atvedė į mane mediaciją, kuri tapo mano pašaukimu.
Kokia buvo Jūsų pirmoji mediacijos patirtis – ką iš jos prisimenate labiausiai?
Pirmoji mediacijos patirtis buvo kupina emocijų ir neapibrėžtumo, tačiau kartu, nepaprasto pasitenkinimo, kai pavyko pasiekti dalinį susitarimą. Ypač įsiminė momentas, kai viena šalis nuoširdžiai pasakė kitai: „Dabar suprantu tave“. Tuomet pajutau tikrą mediacijos prasmę – kai žmonės ne tik susitaria, bet ir iš tiesų vienas kitą išgirsta.
Kokie dažniausi iššūkiai iškyla mediacijoje, ir kaip Jūs su jais susidorojate?
Dažniausiai mediacijoje tenka susidurti su stipriomis emocijomis ir užsispyrimu. Tokiose situacijose svarbiausia išlaikyti ramybę, užtikrinti pagarbų dialogą ir padėti šalims pažvelgti į situaciją iš platesnės perspektyvos, neieškant kaltų, o siekiant supratimo ir sprendimo.
Kaip, Jūsų nuomone, mediacija keičia žmones?
Mediacija moko ne ginčytis, o suprasti. Ji keičia žmones, suteikdama daugiau empatijos, brandos ir ramybės priimant sprendimus.
Kuo, Jūsų manymu, mediacija skiriasi nuo tradicinio ginčų sprendimo teisme?
Pagrindinis skirtumas nuo teismo, mediacija remiasi bendradarbiavimu, o ne kova. Čia nėra „laimėtojų“ ar „pralaimėtojų“: sprendimas kyla iš abiejų pusių valios, todėl dažnai būna tvaresnis ir priimtinesnis visiems dalyviams.
Kokias asmenines savybes ar įgūdžius labiausiai ugdo mediatoriaus darbas?
Mediatoriaus darbas ne tik padeda kitiems, bet ir pačiam mediatoriui ugdo kantrybę, aktyvų klausymą, emocinį intelektą bei gebėjimą valdyti stresą. Kiekviena situacija, nuolatinis savęs pažinimo ir profesinio augimo procesas.
Ką atsakytumėte skeptikui, kuris sako: „Mediacija – tai neveiksminga“?
Skeptikui paaiškinčiau, kad mediacija gali neveikti tik tada, kai šalių tikslas – ne susitarimas, o kova. Jei žmonės nori ieškoti sprendimo, procesas paprastai būna sėkmingas.
Kaip matote mediacijos ateitį Lietuvoje? Kas, Jūsų manymu, galėtų paskatinti jos plėtrą?
Manau, mediacijos ateitis Lietuvoje perspektyvi – vis daugiau žmonių vertina dialogą. Jos plėtrą galėtų paskatinti privaloma mediacija prieš kreipiantis į teismą, taip formuojant naują sprendimų paieškos įprotį.
Ar mediatoriai konfliktuoja savo kasdienybėje, ar jau viską išsiaiškina „pagal protokolą“?
Mediatoriai yra tokie pat žmonės, todėl jiems taip pat kyla konfliktų. Visgi jų įgūdžiai leidžia spręsti juos konstruktyviau: jie greičiau atpažįsta emocijas ir geba rasti sprendimus be aistrų bei perteklinės įtampos.
Ar turite linksmą ar neįprastą istoriją ar atvejį, kuris Jums ypač įsiminė mediacijos procese (be asmens duomenų)?
Kartą, po ilgo bylinėjimosi, buvę sutuoktiniai nusprendė išbandyti mediaciją. Po trijų valandų jis pasakė: „Galėjome čia būti prieš metus“. Ji atsakė: „Svarbu, kad atėjom bent dabar “. Mes visi šypsodamiesi užsikaitėme kavos, o jis, sukdamas švarką ore kaip vaikas, išlėkė parnešti pyrago. Toks paprastas, nuoširdus momentas buvo toks tikras kaip namai, dėl tokių akimirkų verta gyventi.
Interviu rengė Toma Malciūtė – Kazlauskienė