Supervizijos svarba ir reikšmė mediatoriaus praktikoje: refleksija, augimas, profesinė branda

Birželio 27 d. vykęs nuotolinis Lietuvos mediatorių rūmų narių susitikimas buvo skirtas temai, kuria vis dažniau kalbama tarp praktikuojančiųjų mediatorių – supervizijai. Šia tema susitikimo metu savo asmenine bei profesine patirtimi dalijosi LMR narės Kristina Martinkienė, Jolanta Tupko-Mazur, Laima Abromaitienė, Odeta Intė ir Inga Ruzgienė.

Supervizija – tai profesionalus konsultavimo ir palydėjimo procesas, skirtas specialistams, dirbantiems su žmonėmis (pvz., psichologams, socialiniams darbuotojams, mokytojams, mediatoriams ir kt.). Tai erdvė, kurioje specialistai reflektuoja savo darbą, išgyvenimus, iššūkius, ieško sprendimų, ugdo profesinį sąmoningumą, stiprina kompetencijas ir emocinį atsparumą. Supervizija suteikia erdvę pažvelgti į profesines situacijas iš šalies, įsisąmoninti savo jausmus, reakcijas, vidinius konfliktus bei tobulinti praktinius įgūdžius. Tai ne tik būdas spręsti iškilusias dilemas, bet ir gilesnio profesinio identiteto formavimo bei profesinės higienos įrankis.

Mediatoriaus darbas – intensyvus, reikalaujantis ne tik profesinių žinių, bet ir emocinio jautrumo, gebėjimo įsiklausyti, išlikti nešališku net sudėtingiausiose situacijose. Nors mediatorius padeda kitiems spręsti konfliktus, pats jis neretai susiduria su vidiniais iššūkiais, apie kuriuos sunku kalbėti garsiai. Supervizija suteikia saugią erdvę refleksijai, augimui ir palaikymui – joje mediatorius gali iš šalies pažvelgti į savo patirtį, jausmus ir sprendimus. Ji padeda atsikvėpti po sudėtingų bylų, kurios „pasilieka“ ilgiau nei norėtųsi, padeda atpažinti ribas, kai kyla pavojus emociškai susitapatinti su viena iš šalių, ir išlaikyti profesinę sveikatą, saugant save nuo perdegimo ar emocinio išsekimo. Tai taip pat erdvė tobulėjimui – supervizijoje galima atpažinti pasikartojančius modelius, ieškoti veiksmingesnių būdų vesti mediaciją, sąmoningai formuoti savitą profesinį stilių. Supervizija nėra silpnumo ženklas, priešingai, tai profesinės brandos išraiška, padedanti mediatoriams veikti aiškiau, ramiau ir tvirčiau.

Kaip pastebėjo susitikimo dalyvės, supervizija nėra skirta „taisymui“ ar vertinimui – ji grindžiama pagarba, pasitikėjimu ir profesiniu lygiavertiškumu. Tai saugi erdvė kalbėti apie tai, apie ką ne visada norisi (ar galima) kalbėti su kolegomis, užsakovais ar klientais.

Penktadienio LMR susitikimas buvo ne tik proga sužinoti daugiau apie superviziją, bet ir prasmingas priminimas, kad mediatoriaus darbas – tai ne vien metodų taikymas ar teisės aktų išmanymas. Tai veikla, kurioje susipina santykiai, emocijos, nuostatos ir asmeniniai iššūkiai. Supervizija padeda šioje kasdienybėje išlaikyti pusiausvyrą, stiprinti pasitikėjimą savimi ir išsaugoti vidinę motyvaciją tęsti šią prasmingą profesiją. Savo patirtimi dalijosi kolegės, kurios pačios gyvena tuo, apie ką kalba – ieško, mokosi, reflektuoja ir dalijasi. Ir tai, be abejonės, vienas veiksmingiausių būdų auginti supervizijos kultūrą mūsų bendruomenėje – per gyvą, nuoširdų pavyzdį.

Jei norėtumėte plačiau susipažinti su supervizijos procesu, jo teikiama nauda ar svarstyti galimybę patys jį išbandyti, kviečiame kreiptis į Lietuvos mediatorių rūmų nares – supervizijos patirties turinčias ir praktikuojančias specialistes. Kiekviena jų pasižymi unikaliu požiūriu ir individualia profesine patirtimi, tačiau visas vienija bendras siekis stiprinti mediatorių profesinį sąmoningumą, emocinį atsparumą ir ilgalaikį veiklos tvarumą.

Supervizijose dirba su mediatoriais, kurie susiduria su aklavietėmis, siekia pažvelgti į situacijas iš naujos perspektyvos, tyrinėja emocinį ryšį su klientais, ugdo sąmoningumą, savirefleksiją ar siekia stiprinti profesines kompetencijas. Jolantos vedamose supervizijose kuriama saugi erdvė, skatinanti palaikymą ir bendrystę. Grupinėse supervizijose visi dalyviai yra aktyvūs, mokosi vieni iš kitų, kuria profesinę bendruomenę ir gauna individualų supervizorės grįžtamąjį ryšį.

Jos veikla orientuota į profesionalų palydėjimą, sąmoningumo ugdymą, profesinį augimą ir refleksiją per supervizijos procesą. Daugiau informacijos apie pačią superviziją ir jos paskirtį galima rasti svetainėje supervizija.lt.

Kristina teikia individualias ir grupines supervizijas, kurių metu užtikrinamas konfidencialumas. Koordinatorius supervizijoje aptaria savo atvejį, laikydamasis duomenų neatskleidimo reikalavimų, dalijasi ne tik apie šeimos problemas, bet ir savo patiriamais jausmais. Supervizijos metu jis gauna palaikantį grįžtamąjį ryšį, yra skatinamas reflektuoti ir augti kaip profesionalas.

ŠK metodo esmė – išklausyti vaiką ir sutelkti visus jo turimus resursus problemų sprendimui.
ŠK supervizijos esmė – išklausyti koordinatorių ir įgalinti jį mąstyti bei veikti.