Lietuvos mediatorių rūmų rubrika – „Pažink mediatorių“. Jos tikslas – supažindinti visuomenę su mediatoriais, atskleisti jų profesijos ypatumus ir asmeninę patirtį, paskatinusią pasirinkti šią profesiją.
Šioje LMR rubrikoje mediatoriai dalijasi savo istorijomis: kodėl pasirinko mediatoriaus profesiją, kuo mediacija naudinga žmonėms ir bendruomenėms, kokių įdomių patirčių yra sukaupę vykdydami mediacijas. Kartu tai priminimas, jog mediacija tai daugiau nei tik ginčų sprendimo procedūra, tai mediatoriai – konfliktų sprendimo profesionalai, kurie skatina konstruktyvų dialogą, įkvepia ginčo šalis bendradarbiauti ir padeda atrasti sprendimus ten, kur jų iš pirmo žvilgsnio nematyti.
Kviečiame skaityti rubrikos „Pažink mediatorių“ interviu su mediatore, VšĮ Mediacijos ir edukacijos centro „Mediare” direktore Jolanta Tupko-Mazur.
Kas paskatino Jus tapti mediatore? Ar tai buvo pašaukimas, smalsumas ar susiklosčiusios aplinkybės?
Baigus teisės studijas pradėjau domėtis alternatyviais ginčų sprendimo būdais, natūralu, kad ir mediacija. Tai vyko 2002 metais, kuomet Lietuvoje šis institutas dar nebuvo žinomas. Tuo metu mediacija mane domino tik iš mokslinės pusės, apie medijavimą dar negalvojau.
Aplinkybės susiklostė taip, kad tapau konflikto liudytoja ir man intuityviai pavyko užimti neutralią poziciją bei nukreipti konfliktuojančias šalis ties sprendimo ieškojimu. Tuomet mano mokslo darbo vadovas, kuris taip pat buvo konflikto liudytojas, pasiūlė man pagalvoti tapti mediatore. Tuo metu nejaukiai jaučiausi tarp konfliktuojančių šalių, bet šis sprendimo būdas vis labiau traukė mano dėmesį.
2008 m., kai Lietuvoje buvo priimtas mediacijos įstatymas, tikėjausi, kad mediacija sparčiai išplis, tačiau pamačiusi, kad procesai vyksta lėtai, nusprendžiau aktyviai prisidėti prie mediacijos sklaidos ir šio instituto įtvirtinimo Lietuvoje. Taip 2011 m. baigiau savo pirmuosius mediatorių mokymus. Noras plėtoti taikų ginčų sprendimą, kartu su smalsumu ir pašaukimu, paskatino mane pasirinkti šią profesiją. Šiandien mediacija tapo mano gyvenimo būdu, o noras gilinti konfliktų valdymo žinias privedė prie Geštalto psichoterapijos studijų.
Kokia buvo Jūsų pirmoji mediacijos patirtis – ką iš jos prisimenate labiausiai?
Mano pirmoji mediacijos patirtis buvo tarsi kelionė į nežinomą erdvę. Į kambarį atėjo du žmonės – pavargę, įskaudinti, pasimetę. Jie nebesikalbėjo, tik ginčijosi. Tai buvo ginčas dėl paveldėto turto tarp brolio ir sesers.
Struktūruotas mediacijos procesas padėjo perkelti dėmesį nuo kaltinimų prie poreikių išsakymo. Lėtai ir atsargiai jie pradėjo klausytis vienas kito. Iš kaltinimų iškilo pirmieji „aš jaučiuosi…“, „man svarbu…“. Bendravimo dinamika pasikeitė – atsirado erdvė dialogui, pagarbai ir sprendimų paieškai. Labiausiai man įsiminė momentas, kai po ilgo laiko jie pirmą kartą pažvelgė vienas į kitą ne kaip į priešą, o kaip į žmogų, brolį ir sesę.
Kokie dažniausi iššūkiai iškyla mediacijoje, ir kaip Jūs juos sprendžiate?
Viena didžiausių kliūčių mediacijoje – emocijos. Žmonės dažnai ateina pavargę, supykę ar nusivylę. Kartais atrodo, kad jie nori labiau išsikalbėti nei spręsti konfliktą. Svarbiausia – sukurti saugią erdvę, kurioje emocijos gali būti išreikštos, bet kartu – nepakeistų viso pokalbio.
Kitas iššūkis – sunkumas išgirsti kitą. Konflikte natūralu, kad žmogus gina savo tiesą labiau nei stengiasi suprasti kitą. Tam padeda perfrazavimas, klausimai, sustojimai. Dažnai, kai žmogus išgirsta savo žodžius neutraliai juos pakartojus, jis pats supranta, kaip tuos žodžius girdi kita pusė.
Dar vienas iššūkis – užsispyrimas. Kartais šalys mano, kad mediacija yra kova, kurioje turi būti „laimėtojas“ ir „pralaimėtojas“. Mano tikslas – padėti šalims pamatyti, kad sprendimas gali būti naudingas abiem.
Trumpai tariant, mediacijoje visada yra iššūkių, bet jie yra proceso dalis. Gražiausia yra matyti, kaip žmonės iš konflikto pereina prie tikro dialogo.
Kaip, Jūsų nuomone, mediacija keičia žmones?
Mediacija suteikia naują požiūrį į konfliktus: ji gali tapti augimo, pokyčio ir supratimo šaltiniu. Šalys mokosi kalbėti apie savo jausmus ir poreikius, klausytis kitų, įsisąmoninti emocijas ir jas valdyti.
Taip pat mokosi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir sprendimus. Nors mediacija ne visada baigiasi susitaikymu, ji dažnai mažina įtampą, atkuria pagarbą ir sudaro sąlygas konstruktyviems santykiams ateityje. Mediacija padeda žmonėms iš naujo išgirsti vienas kitą ir kartais atrasti kelią į ryšį, kuris atrodė jau prarastas.
Kuo, Jūsų manymu, mediacija skiriasi nuo tradicinio ginčų sprendimo teisme?
Mediacijoje sprendimus priima patys ginčo dalyviai – tokius, kurie tinka abiem pusėms, o teisme sprendimus, remdamasis pateiktais įrodymais, priima teisėjas. Mediacijoje sprendimo pagrindas yra šalių poreikiai, o teisme – teisės normos. Mediacija suteikia galimybę kalbėti apie jausmus, išgyvenimus ir santykius, o teisme emocijoms dažniausiai nėra vietos, nebent kalbama apie moralinę žalą. Taip pat skiriasi atmosfera: teisme dominuoja formalumas ir įtampa, o mediacijoje siekiama sukurti saugią, ramią erdvę atviram dialogui. Galiausiai, mediacija leidžia išsaugoti santykius – šeimos narių, verslo partnerių ar kolegų, o teisme konfliktas neretai tik gilėja.
Kokias asmenines savybes ar įgūdžius labiausiai ugdo mediatoriaus darbas?
Kantrybė, empatija, pagarba, tolerancija, kūrybiškumas ir gebėjimas priimti žmones tokius, kokie jie yra, nekritikuojant ir nevertinant.
Ką atsakytumėte skeptikui, kuris sako: „Mediacija – tai neveiksminga“?
Pasidomėčiau, iš kur toks nusistatymas, ar pats dalyvavo mediacijoje, kokia buvo jo patirtis. Viena nesėkminga mediacija nereiškia, kad mediacija neveiksminga. Veiksmingumas priklauso nuo šalių motyvacijos spręsti konfliktą ir mediatoriaus kompetencijos. Mediacija suteikia vertę: padeda išgirsti kitą, suprasti ginčo esmę, sumažinti įtampą ir išlaikyti santykius. Net jei formalios sutarties nebus, žmonės dažnai išeina labiau linkę bendradarbiauti nei prieš tai.
Mediacija gali būti neveiksminga, jei ginčo šalys atėjo tik pabūti, o ne spręsti konfliktą, arba jei sprendimą rasti suinteresuota tik viena pusė, kai kita jau ruošiasi teismui. Tačiau, jeigu tikslas yra rasti sprendimą, kuris tinka abiem pusėms ir leidžia išsaugoti santykius, mediacija yra viena veiksmingiausių priemonių. Svarbu suprasti, kad mediacija ne visada baigiasi galutiniu susitarimu, bet ji visada sukuria vertę: padeda žmonėms išgirsti vienas kitą, suprasti ginčo esmę ir sumažinti įtampą. Dažnai net ir be formalios sutarties.
Kaip matote mediacijos ateitį Lietuvoje? Kas, Jūsų manymu, galėtų paskatinti jos plėtrą?
Šiandien jau turime institucinę mediaciją šeimos, administraciniuose, intelektinės nuosavybės ginčuose. Taip pat mediacija skina kelia ir baudžiamojoje justicijoje. Žinomumas auga, palaipsniui keičiasi ir ginčų sprendimo kultūra, nors pats procesas lėtas. Plėtrai svarbu didinti visuomenės informuotumą, įtraukti mediaciją į švietimo programas (pavyzdžiui, per klasės valandėles), rengti daugiau praktikos ir sklaidos renginių bei gerinti mediatoriams teikiamų paslaugų kokybę, pavyzdžiui, įvedant mediatoriams privalomą superviziją.
Ar mediatoriai konfliktuoja savo kasdienybėje, ar jau viską išsiaiškina „pagal protokolą“?
Konfliktai – neišvengiama gyvenimo dalis. Mediatoriai – taip pat žmonės. Skirtumas tas, kad mediatoriai turėtų mokėti sąmoningai pastebėti įtampą, sustoti, išsakyti jausmus ir poreikius, o ne iš karto kaltinti kitą. Taigi, mediatoriai nėra „be konfliktų“, bet dažniau geba konfliktą paversti ne kova, o dialogo galimybe ir galimybe augti.
Ar turite linksmą ar neįprastą istoriją ar atvejį, kuris Jums ypač įsiminė mediacijos procese (be asmens duomenų)?
Neįprastų istorijų nėra daug, o ir turint omeny, kad Lietuva nėra didelė teritorija ir gali būti identifikuojama ar žmonės galės atpažinti save, dėl duomenų apsaugos susilaikysiu nuo pavyzdžių.
Interviu rengė LMR Komunikacijos komiteto narė Laura Kasčiukaitė