Lietuvos mediatorių rūmai pristato naują rubriką – „Pažink mediatorių“. Jos tikslas – supažindinti visuomenę su mediatoriais, atskleisti jų profesijos ypatumus ir asmeninę patirtį, paskatinusią pasirinkti šią profesiją.
Šioje LMR rubrikoje mediatoriai dalinsis savo istorijomis: kodėl pasirinko mediatoriaus profesiją, kuo mediacija naudinga žmonėms ir bendruomenėms, kokių įdomių patirčių yra sukaupę vykdydami mediacijas. Kartu tai priminimas, jog mediacija tai daugiau nei tik ginčų sprendimo procedūra, tai mediatoriai – konfliktų sprendimo profesionalai, kurie skatina konstruktyvų dialogą, įkvepia ginčo šalis bendradarbiauti ir padeda atrasti sprendimus ten, kur jų iš pirmo žvilgsnio nematyti.
Kviečiame skaityti rubrikos „Pažink mediatorių“ interviu su mediatoriumi, teisėjo padėjėju Sauliumi Tamoševičiumi.
Kas paskatino Jus tapti mediatoriumi? Ar tai buvo pašaukimas, smalsumas ar susiklosčiusios aplinkybės?
Pirmą kartą su mediacija susipažinau dar magistrantūros studijų metu, kai vienas iš dėstomų dalykų buvo skirtas būtent šiai sričiai. Iš pradžių tai buvo tiesiog nauja, įdomi tema, tačiau netrukus pajutau, kad mediacija man artima ne tik kaip metodas, bet ir kaip požiūris į žmonių tarpusavio santykius. Mane sužavėjo pats procesas – pagarbus, struktūruotas ir orientuotas į tai, kad žmonės patys rastų savo sprendimus, užuot laukę, kol kas nors kitas nuspręs už juos. Bėgant metams, dirbdamas mediatoriaus darbą įsitikinau, kad mediacija gali ne tik išspręsti konfliktus, bet ir padėti atkurti pasitikėjimą, pagerinti bendravimą bei suteikti žmonėms naujų įgūdžių, kuriuos jie nešasi ir už mediacijos ribų.
Kokia buvo Jūsų pirmoji mediacijos patirtis – ką iš jos prisimenate labiausiai?
Natūralu, jog pirmasis mediacijos susitikimas kėlė nemažai jaudulio, nes teorines žinias teko pritaikyti praktiškai su tikrais žmonėmis, jų emocijomis ir netikėtomis reakcijomis. Pirmoji mano mediacija buvo šeimos srities, o abi šalis atstovavo advokatai, tad atmosfera buvo kiek formalesnė ir įtempta, o baimė klysti (dabar neaišku kur) didesnė nei tikėjausi. Labiausiai įsiminė akimirka, kai šalys pirmą kartą po ilgo laiko išgirdo viena kitą ir suprato, kodėl kita pusė taip jaučiasi ir ko nori. Nors tuo metu procesas nesibaigė taikos sutartimi, tačiau jau tada pajutau, kaip svarbu suteikti erdvę supratimui, nes tai dažnai tampa pirmuoju žingsniu link tikro sprendimo.
Kokie dažniausi iššūkiai iškyla mediacijoje, ir kaip Jūs juos sprendžiate?
Vienas dažniausių iššūkių mediacijoje yra tai, kai žmonės ateina su stipriomis emocijomis, tokiomis kaip pyktis, nusivylimas ar net baimė, kurios neretai užgožia patį dialogą. Kartais šalys iš pradžių nenori nė girdėti viena kitos arba kategoriškai atsisako ieškoti sprendimų. Tokiais momentais stengiuosi įnešti ramybės, kantrybės ir truputį humoro, nes, manau, tai padeda „nugesinti“ įtampą ir priminti, kad mediacija nėra kova, o galimybė susitarti patiems. Dažnai nukreipiu pokalbį į ateities galimybes, užuot leidęs įstrigti praeities nuoskaudose, ir tuomet net patys skeptiškiausi dalyviai dažniausiai ima matyti, kad bendras sprendimas visai realus.
Kaip, Jūsų nuomone, mediacija keičia žmones?
Manau, mediacija žmones keičia tuo, kad jie išmoksta labiau klausytis ir mažiau gintis. Jie pamato, kad galima kalbėtis net ir nesutariant, o kompromisas nereiškia pralaimėjimo. Dažnai po mediacijos žmonės sako, kad pirmą kartą išgirdo vienas kitą „be filtrų“. Net jei susitarimas nepavyksta, žmonės dažnai išeina labiau suprasdami save ir kitą pusę.
Kuo, Jūsų manymu, mediacija skiriasi nuo tradicinio ginčų sprendimo teisme?
Teisme teisėjas nusprendžia, kas teisus, o kas ne, o mediacijoje sprendimą priima patys žmonės. Čia daugiau kalbėjimosi, mažiau formalumų ir streso. Be to, susitarimas dažniausiai greitesnis ir lankstesnis nei teismo sprendimas, o ir rezultatas šalims būna kur kas priimtinesnis.
Kokias asmenines savybes ar įgūdžius labiausiai ugdo mediatoriaus darbas?
Manau, jog mediatoriaus darbas tikrai ugdo kantrybę ir gebėjimą klausytis be išankstinių nuomonių ar vertinimų (svarbiausia!). Moko greitai pastebėti, kas slypi už žodžių, ir valdyti savo emocijas net įtemptose situacijose. Moko nepriimti dalykų asmeniškai bei lavina kūrybiškumą ieškant sprendimų, kurių iš pradžių gal net neįsivaizduoji.
Ką atsakytumėte skeptikui, kuris sako: „Mediacija – tai neveiksminga“?
Skeptikui pasakyčiau, kad mediacija nėra stebuklinga lazdelė, bet ji suteikia žmonėms galimybę patiems kontroliuoti savo sprendimą. Skirtingai nei teisme, čia abi pusės gali rasti išeitį, kuri joms iš tiesų tinka. Visada raginu ateiti ir išmėginti, juk jeigu nepatiks, visada galima pasitraukti, dalyvavimas savanoriškas.
Kaip matote mediacijos ateitį Lietuvoje? Kas, Jūsų manymu, galėtų paskatinti jos plėtrą?
Matau, kad mediacija Lietuvoje sparčiai populiarėja, nes vis daugiau žmonių įvertina jos privalumus. Jos plėtrai ypač pasitarnautų platesnis visuomenės informavimas ir aiškesnis proceso pristatymas. Didelę reikšmę turi ir žmonių, jau išbandžiusių mediaciją, patirtys bei jų pasidalinimai. Institucijų ir teismų bendradarbiavimas, nukreipiant ginčus į mediaciją, taip pat yra svarbus veiksnys. Esu įsitikinęs, kad patys mediatoriai, pristatydami šią paslaugą kaip natūralią ir įprastą galimybę, gali labiausiai prisidėti prie jos augimo, o ateityje mediacija taps savaime suprantamu pirmuoju žingsniu sprendžiant konfliktus.
Ar mediatoriai konfliktuoja savo kasdienybėje, ar jau viską išsiaiškina „pagal protokolą“?
Gyvenimas tikrai nevyksta pagal protokolą, o situacijų pasitaiko įvairių ir kartais net mediatoriai atsiduria ginčo viduryje, na, bent jau aš. Skirtumas tas, kad dažniau stengiamės taikyti principus, kuriuos patys naudojame darbe – klausytis, nepertraukti, ieškoti abiem pusėms priimtino sprendimo. Tai ne visada lengva, bet įpročiai padeda greičiau rasti išeitį. Galima sakyti, kad mediacija tampa ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdu.
Interviu rengė LMR Komunikacijos komiteto narė Laura Kasčiukaitė