Lietuvos mediatorių rūmų rubrika – „Pažink mediatorių“. Jos tikslas – supažindinti visuomenę su mediatoriais, atskleisti jų profesijos ypatumus ir asmeninę patirtį, paskatinusią pasirinkti šią profesiją.
Šioje LMR rubrikoje mediatoriai dalijasi savo istorijomis: kodėl pasirinko mediatoriaus profesiją, kuo mediacija naudinga žmonėms ir bendruomenėms, kokių įdomių patirčių yra sukaupę vykdydami mediacijas. Kartu tai priminimas, jog mediacija tai daugiau nei tik ginčų sprendimo procedūra, tai mediatoriai – konfliktų sprendimo profesionalai, kurie skatina konstruktyvų dialogą, įkvepia ginčo šalis bendradarbiauti ir padeda atrasti sprendimus ten, kur jų iš pirmo žvilgsnio nematyti.
Kviečiame skaityti rubrikos „Pažink mediatorių“ interviu su mediatore, teisininke, Vilniaus teisinių paslaugų ir mediacijos biuro direktore Romute Laurinavičiene.
Kas paskatino Jus tapti mediatore? Ar tai buvo pašaukimas, smalsumas ar susiklosčiusios aplinkybės?
Tapti mediatore mane paskatino keli aspektai. Pirmiausia – darbinė aplinka, kurioje tekdavo susidurti su skirtingomis interesų grupėmis, dalyvauti įvairiose darbo grupėse, kur reikėdavo ieškoti kompromisų. Antra – asmeninė patirtis. Galiausiai noras suprasti, kodėl žmonės konfliktuoja, kodėl jiems taip sunku nusileisti, susikalbėti, rasti bendrą sutarimą, suprasti vienas kitą ar tiesiog išklausyti. Juk neišspręsti ginčai gali sukelti daug žalos, o žmonės gali labai pasikeisti, kai yra išgirsti.
Kokia buvo Jūsų pirmoji mediacijos patirtis – ką iš jos prisimenate labiausiai?
Labai gerai atsimenu tą stresą ir jaudulį. Mediacija buvo sudėtinga – jie vis dar gyveno tuose pačiuose namuose, tačiau bendras buvimas jiems buvo toks sunkus, kad mediacijos metu atsisakė sėdėti prie vieno stalo. Teko suktis iš padėties ir prisiminti per mokymus įgytas žinias – taikyti šaudyklinę mediaciją.
Iš pirmo žvilgsnio situacija atrodė beviltiška – tarp jų visiškai nebuvo noro tartis. Tai buvo didžiulis iššūkis, o man – pirmoji patirtis, todėl jaučiau daug nerimo ir įtampos. Tačiau mediacija atnešė netikėtą rezultatą: pora, kuri atrodė visiškai užsisklendusi, susipykusi, rado bendrą sutarimą ir santuoką nutraukė taikiai.
Ši patirtis man tapo ypatinga – supratau, kiek daug gali duoti kantrybė, ramus dialogo vedimas ir tikėjimas, kad net sudėtingiausiose situacijose galima atrasti taiką. Ir kartu tai buvo aiškus ženklas, kad esu ten, kur ir turiu būti.
Kokie dažniausi iššūkiai iškyla mediacijoje, ir kaip Jūs juos sprendžiate?
Mediacijoje kyla daug iššūkių, nes kiekvienas žmogus – unikalus, o jų išgyvenimai ir būdai juos išreikšti labai skirtingi. Dažniausiai tenka susidurti su stipriomis emocijomis, kurios užgožia konstruktyvų dialogą. Žmonės įskaudinti, nusivylę, supykę ar pasimetę. Tokiose situacijose svarbiausia yra suteikti galimybę išsikalbėti, išgirsti jų jausmus, parodyti pagarbą jų išgyvenimams.
Kitas dažnas iššūkis šeimos bylose – kai viena šalis jau yra pasiruošusi galutinai nutraukti santuoką, o kita vis dar tikisi ją išsaugoti. Tokiu atveju tenka taikyti įvairius metodus, padedančius abiem pusėms aiškiai įvardyti savo poreikius ir lūkesčius. Vienas iš veiksmingų būdų – realybės tikrinimas, kai padedama suprasti galimas pasekmes, pasirinkimus ir ką iš tiesų reiškia kiekvienas sprendimas. Kartais padeda ir vertybių išgryninimo pratimai, padedantys suvokti, kas kiekvienam iš jų yra svarbiausia.
Dažnai iškyla dar vienas iššūkis – nelygios jėgos tarp šalių, kai vienas asmuo jaučiasi emociškai ar teisiškai pranašesnis už kitą. Tokiais atvejais labai svarbu mediatoriaus gebėjimas palaikyti pusiausvyrą – padėti silpnesnei pusei išreikšti savo nuomonę, užtikrinti, kad abi šalys būtų išgirstos vienodai. Čia ypač praverčia aiškus proceso struktūravimas, neutrali kalba, emocinis jautrumas, kartais – individualūs pokalbiai, leidžiantys stiprinti pasitikėjimą procesu.
Kaip, Jūsų nuomone, mediacija keičia žmones?
Dažnai žmonės ateina į mediaciją todėl, kad jiems nepavyksta vienas kito išgirsti – būtent dėl to ir kyla nesutarimai. Mediacija keičia žmones tuo, kad moko girdėti, o ne tik kalbėti. Jos metu jie pradeda suprasti, kad galima bendrauti kitaip: kalbėti be kaltinimų, be pakeltų balsų. Tai padeda ne tik rasti sprendimą konkrečiam ginčui, bet ir išmokti konstruktyviau bendrauti ateityje.
Aš nuoširdžiai tikiu, kad mediacija leidžia žmonėms suprasti, jog net ir sudėtingiausiose situacijose įmanoma atrasti taiką ir susitarimą. Kartu ji moko bent šiek tiek labiau įsiklausyti, o tai jau yra pokyčio pradžia.
Kuo, Jūsų manymu, mediacija skiriasi nuo tradicinio ginčų sprendimo teisme?
Matyt, daugeliui pirmoji mintis apie skirtumą tarp mediacijos ir teismo yra tai, kas priima galutinį sprendimą ir kaip valdoma pati situacija. Vis tik teisme sprendimą priima teisėjas, o mediacijoje – pačios šalys. Teismas dažniausiai remiasi įstatymo raide ir siekia formaliai teisingo sprendimo, tuo tarpu mediacija suteikia galimybę ieškoti tokio sprendimo, kuris būtų priimtinas abiem pusėms, atsižvelgiant ne tik į teisinius argumentus, bet ir į žmonių poreikius, emocijas, individualią jų situaciją.
Sprendimą mediacijos metu iš esmės sukuria pačios šalys, todėl jis joms yra labiau priimtinas, suprantamas ir lengviau įgyvendinamas nei teismo nustatytas sprendimas „iš viršaus“.
Kitas svarbus skirtumas – bendravimo pobūdis. Teismuose šalis dažniausiai atstovauja advokatai, tad tiesioginis bendravimas tarp žmonių beveik nevyksta. Dėl to dažnai pro šalį praeina galimybė vienas kitą išgirsti ir suprasti.
Mediacija leidžia žmonėms būti išgirstiems, kalbėtis tiesiogiai, išsakyti tai, kas svarbu. Tokiu būdu susitarimas tampa ne tik praktiškai naudingas, bet ir emociškai prasmingas. Išeidami iš mediacijos žmonės neretai jaučiasi laimėtojais. Net jei kompromisas buvo nelengvas, jie patys jį pasiekė, o tai suteikia daugiau pasitikėjimo tiek savimi, tiek vienas kitu. Be to, mediacijos metu pasiekti susitarimai dažniausiai išlieka ilgalaikiai, kartais ir santykiai pagerėja, o procesas vyksta greičiau, su mažesnėmis finansinėmis sąnaudomis nei teisme.
Kokias asmenines savybes ar įgūdžius labiausiai ugdo mediatoriaus darbas?
Mediatoriaus darbas ugdo empatiją, kantrybę ir gebėjimą išlaikyti ramybę. Mediatorius turi mokėti išgirsti skirtingas nuomones, suprasti, ką jaučia šalys, ir išlikti ramus net pačiose sudėtingiausiose situacijose.
Šis darbas lavina svarbius įgūdžius, tokius kaip aktyvus klausymas, gebėjimas formuluoti klausimus, padedančius šalims pačioms atrasti sprendimus, ir gebėjimą matyti platesnį kontekstą – atpažįstant tai, kas neišsakoma tiesiogiai.
Be to, mediacija moko lankstumo ir kūrybiškumo. Nors galutinius sprendimus priima pačios šalys, mediacijos procesas labai priklauso ir nuo mediatoriaus – nuo to, kaip jis sugeba jį valdyti, palaikyti struktūrą, išlaikyti neutralią poziciją ir padėti šalims judėti link susitarimo.
Ką atsakytumėte skeptikui, kuris sako: „Mediacija – tai neveiksminga“?
Visų pirma, pabandyčiau išsiaiškinti, kuo remdamasis žmogus taip galvoja. Nuo jo atsakymo priklausytų ir mano tolimesnė reakcija. Jei toks požiūris kyla iš paprasčiausio nežinojimo, tuomet paaiškinčiau, kas yra mediacija ir kokie jos privalumai. Jei žmogus taip kalba dėl neigiamos asmeninės patirties, tuomet greičiausiai tiesiog išklausyčiau – svarbu pripažinti jo jausmus ir patirtį. Tik tuomet, jei matyčiau, kad jis atviras pokalbiui, pasidalinčiau, kaip mediacija gali skirtis priklausomai nuo proceso, mediatoriaus ar pasirengimo jai.
Kaip matote mediacijos ateitį Lietuvoje? Kas, Jūsų manymu, galėtų paskatinti jos plėtrą?
Manau, kad mediacija Lietuvoje vis labiau įsitvirtina, tad jos ateitis atrodo perspektyvi – augantis visuomenės informavimas skatina žmones rinktis taikų konfliktų sprendimo būdą. Tai leidžia tikėtis pozityvių pokyčių. Mediacijos plėtrą, mano nuomone, galėtų paskatinti keli pagrindiniai veiksniai:
- Švietimas ir visuomenės informavimas apie mediacijos esmę ir jos privalumus.
- Valstybės skatinimas taikyti mediaciją ne tik šeimos bylose, bet ir kitose srityse.
- Mediatorių kompetencijos stiprinimas. Užtikrinant aukštą profesinę kvalifikaciją galima gerinti mediacijos kokybę, o kartu ir visuomenės pasitikėjimą šiuo procesu.
Ar mediatoriai konfliktuoja savo kasdienybėje, ar jau viską išsiaiškina „pagal protokolą“?
Nesame kažkokie kitokie žmonės nei visi kiti – kasdienybėje taip pat susiduriame su įvairiais gyvenimo iššūkiais ir konfliktais. Kaip ir visi, patiriame nusivylimų, jaučiame pyktį, kartais būname pavargę ar jautresni. Tačiau mediacijos įgūdžiai ir per praktiką įvaldyti metodai padeda į tokias situacijas reaguoti sąmoningiau. Jie leidžia spręsti konfliktus ramiau: geriau įsiklausyti į kitą žmogų, išgirsti ne tik jo žodžius, bet ir už jų slypinčius jausmus. Taip pat padeda laiku atpažinti emocijas, jų neeskaluoti, valdyti savo reakcijas ir, svarbiausia, ieškoti ne kaltų, o sprendimų. Tad konfliktų neišvengiame, tačiau dažniau pavyksta su jais tvarkytis konstruktyviau. Galima sakyti, kad ne viską išsiaiškiname „pagal protokolą“, bet įsiklausymas ir dialogas tampa natūralia mūsų kasdienio bendravimo dalimi.
Ar turite linksmą ar neįprastą istoriją ar atvejį, kuris Jums ypač įsiminė mediacijos procese (be asmens duomenų)?
Žmonės, atėję pas mediatorių, dažniausiai nėra linksmai nusiteikę. Jie pavargę nuo ginčų, jaučiasi nesuprasti, suirzę ar nusivylę. Tad „linksmų“ mediacijų, kur nuo pat pradžių sklandytų gera nuotaika, neteko turėti. Tačiau esu turėjusi ne vieną atvejį, kai mediacijos pabaigoje žmonės išeidavo geresnės nuotaikos, su šypsenomis, netgi su juoku. Tokios akimirkos įvyksta tada, kai jiems pavyksta nuoširdžiai išklausyti vienas kitą, pasikalbėti be kaltinimų, atrasti bendrą kalbą ir susitarti dėl abiem priimtino sprendimo. Tos akimirkos, kai įtampa atslūgsta, žmonės vėl kalbasi kaip žmonės – jos man labai įsimintinos. Tada supranti, kokią galią turi išgirdimas, kantrybė ir saugi erdvė, kurioje galima kalbėtis kitaip.
Interviu rengė LMR Komunikacijos komiteto narė Laura Kasčiukaitė