Lietuvos mediatorių rūmų rubrika – „Pažink mediatorių“. Jos tikslas – supažindinti visuomenę su mediatoriais, atskleisti jų profesijos ypatumus ir asmeninę patirtį, paskatinusią pasirinkti šią profesiją.
Šioje LMR rubrikoje mediatoriai dalijasi savo istorijomis: kodėl pasirinko mediatoriaus profesiją, kuo mediacija naudinga žmonėms ir bendruomenėms, kokių įdomių patirčių yra sukaupę vykdydami mediacijas. Kartu tai priminimas, jog mediacija tai daugiau nei tik ginčų sprendimo procedūra, tai mediatoriai – konfliktų sprendimo profesionalai, kurie skatina konstruktyvų dialogą, įkvepia ginčo šalis bendradarbiauti ir padeda atrasti sprendimus ten, kur jų iš pirmo žvilgsnio nematyti.
Kviečiame skaityti rubrikos „Pažink mediatorių“ interviu su mediatore, teisininke Vaida Pauriene.
Kas paskatino Jus tapti mediatore? Ar tai buvo pašaukimas, smalsumas ar susiklosčiusios aplinkybės?
Tapusi mediatore įteisinau savo kaip teisininkės darbo stilių – padėti klientui rasti tinkamiausią būdą spręsti problemą ar kilusį ginčą, o ne skatinti inicijuoti procesą teisme ir ten ieškoti tiesos. Visada stengiuosi žmogų išklausyti, padėti jam pačiam suprasti, kodėl problema kilo, kartu aptarti galimus jos sprendimo būdus ir pasekmes. Tuomet žmogus pats suvokia, kad nuo jo sprendimo priklausys būsima situacija. Mano pasirinkimą būti mediatore, ko gero, daugiausiai lėmė tai, ką taikliai apibūdino mano dukra – „besirūpinantis analitinis mąstymas“: pastebiu, išsiaiškinu, suprantu ir palydžiu žmogų sprendimo link.
Kokia buvo Jūsų pirmoji mediacijos patirtis – ką iš jos prisimenate labiausiai?
Neslėpsiu, abejojau, ar šalys pasitikės manimi – visiškai nepažįstamu žmogumi, tarpininku, pirmą kartą atėję spręsti šeimos ginčo mediacijoje; ar patikės, kad patys gali rasti susitarimą taikiai spręsdami ginčą. Tačiau mano abejonės nepasitvirtino: šeimos ginčas baigėsi taikiu susitarimu. Ginčo šalys, spręsdamos ginčą mediacijos keliu, išsikalbėjo, išsiaiškino ir tai buvo raktas, padėjęs rasti bendrą sprendimą.
Kokie dažniausi iššūkiai iškyla mediacijoje, ir kaip Jūs juos sprendžiate?
Didžiausias iššūkis – pasitikėjimas mediatoriumi. Be jo sunku tikėtis sėkmės. Mano įsitikinimu, kiekvienuose santykiuose svarbiausios vertybės yra pagarba ir pasitikėjimas. Todėl mediacijoje šios vertybės man yra atrama, padedanti išlikti neutraliu, nešališku tarpininku, kuriuo ginčo šalys gali pasitikėti.
Kaip, Jūsų nuomone, mediacija keičia žmones?
Mediacijos procese ginčo šalys turi galimybę ne tik išsisakyti, bet ir išgirsti tai, ko anksčiau nenorėjo ar negebėjo išgirsti. Gauta informacija ir naujas tam tikrų dalykų suvokimas padeda rasti tinkamiausius sprendimus konkrečiu atveju. Esu mačiusi, kaip vienas sakinys ar net trumpa frazė pakeičia visą ginčo eigą. Ir net jei ginčo šalis iš mediacijos pasitraukia – ji jau yra įgijusi naujos patirties ir žinių.
Kuo, Jūsų manymu, mediacija skiriasi nuo tradicinio ginčų sprendimo teisme?
Mediacija gali būti greičiausias ir tinkamiausias kelias sprendimo link. Sėkmingą mediaciją lydi ir naudos – atstatyti santykiai, aiškesnės ateities perspektyvos, sutaupytas laikas ir pinigai. Todėl taikus ginčo sprendimo būdas yra geriausias pasirinkimas, o teismas turėtų būti tik paskutinė išeitis, kai ginčo šalims susitarti nepavyksta. Nuolat visiems kartoju mokymuose išgirstą tiesą: kreiptis į teismą – žmogiška, susitaikyti – dieviška.
Kokias asmenines savybes ar įgūdžius labiausiai ugdo mediatoriaus darbas?
Viena asmeninių savybių, kuri būtina mediatoriui – mokėjimas išklausyti, o tam reikia kantrybės. Tačiau svarbu ne tik klausyti, bet ir išgirsti, išgirstą informaciją prisiminti, ją analizuoti bei panaudoti mediacijos procese tinkamu metu, valdyti procesą, leisti pačioms šalims susitarti, kaip jos nori spręsti savo ginčą. Mediatoriaus darbas ugdo kantrybę, gebėjimą valdyti procesą ir tinkamai reaguoti į netikėtas situacijas.
Ką atsakytumėte skeptikui, kuris sako: „Mediacija – tai neveiksminga“?
Paklausčiau: ,,Ar turėjai galimybę būti išklausytas ir išgirstas ginče?“ Kaip mediatorė galiu drąsiai pasakyti, kad kiekvienoje mediacijoje jaučiuosi kažkuo pagelbėjusi žmonėms. Tiesa, ne visos problemos išsisprendžia medijuojant, bet pats procesas visada palieka vertės.
Kaip matote mediacijos ateitį Lietuvoje? Kas, Jūsų manymu, galėtų paskatinti jos plėtrą?
Tikiu, kad mediatorius padeda išgirsti būtent tai, kas svarbu ginčui išspręsti, todėl mediacijos plėtros galimybes matau visose srityse. Svarbu, kad įteisinus privalomąją mediaciją, ji netaptų tik formaliu procesu. Mano patirtis administraciniuose ginčuose leido pastebėti, kad viešojo administravimo subjektai retai naudojasi mediacija, nors tokia galimybė yra, o priežastis galimai viena – neturi tam motyvacijos. Būtinas viešojo administravimo sektoriaus įpareigojimas spręsti ginčus mediacijos būdu, o ginčuose paaiškėjus teisės aktų ydingumui – turi kilti pareiga nedelsiant inicijuoti jų pakeitimus. Be to, mediacija itin tinka darbo ginčuose – čia šalys dažnai gali greitai pasiekti taikų susitarimą. O tai mažintų darbo ginčus nagrinėjančių institucijų darbo krūvį ir kaštus. Manau, kad kuo anksčiau žmogus bus supažindinamas su mediacija ir jos nauda (pvz., dar mokykloje), tuo lengviau jis ją priims ir naudos ateityje.
Ar mediatoriai konfliktuoja savo kasdienybėje, ar jau viską išsiaiškina „pagal protokolą“?
Mediatorius yra žmogus, su visomis žmogui skirtomis duotybėmis, gyvena tarp žmonių, todėl ir jam nepavyksta išvengti konfliktų. Tačiau kai viena iš konflikto šalių yra mediatorius, tikimybė, kad konfliktas bus išspręstas greičiau ir sėkmingiau, yra ženkliai didesnė.
Ar turite linksmą ar neįprastą istoriją ar atvejį, kuris Jums ypač įsiminė mediacijos procese (be asmens duomenų)?
Iki šiol pamenu ginče dėl santuokos nutraukimo moters pasakytus žodžius, kad vyras mediacijos susitikimo metu pasakė daugiau žodžių nei per visus jų santuokoje pragyventus metus… Taip pat norėčiau paminėti medijuojant taikomą praktiką, kai ginčo šalys susitaria dėl tarpinio, t. y. laikino susitarimo, kurį, manau, verta taikyti daugelio ginčų atveju. Pavyzdžiui, tėvai susitarė dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos. Per sutartą laiką jie išbandė susitarimą, suprato, kas tinka, o kas – ne. Tai leido išvengti sprendimo, kurį šalims netrukus būtų tekę keisti.
Interviu rengė LMR Komunikacijos komiteto narė Laura Kasčiukaitė