Lietuvos mediatorių rūmų rubrika – „Pažink mediatorių“. Jos tikslas – supažindinti visuomenę su mediatoriais, atskleisti jų profesijos ypatumus ir asmeninę patirtį, paskatinusią pasirinkti šią profesiją.
Šioje LMR rubrikoje mediatoriai dalijasi savo istorijomis: kodėl pasirinko mediatoriaus profesiją, kuo mediacija naudinga žmonėms ir bendruomenėms, kokių įdomių patirčių yra sukaupę vykdydami mediacijas. Kartu tai priminimas, jog mediacija tai daugiau nei tik ginčų sprendimo procedūra, tai mediatoriai – konfliktų sprendimo profesionalai, kurie skatina konstruktyvų dialogą, įkvepia ginčo šalis bendradarbiauti ir padeda atrasti sprendimus ten, kur jų iš pirmo žvilgsnio nematyti.
Kviečiame skaityti rubrikos „Pažink mediatorių“ interviu su mediatore, mediacijos centro „In Pace” vadove Monika Kuode.
Kas paskatino Jus tapti mediatore? Ar tai buvo pašaukimas, smalsumas ar susiklosčiusios aplinkybės?
Tapimas mediatore buvo ilgos mano vidinės kelionės rezultatas. Visada jaučiau, kad žmonių tarpusavio ryšys ir gebėjimas susikalbėti yra svarbesni už bet kokius formalumus ar reikalus. Būtent mediacija man padėjo įprasminti šią vertybę. Į mediacijos procesus gilinausi magistrantūros studijų metu ir prisidėdama prie šios srities plėtros Lietuvoje. Todėl pradėdama aktyviai dirbti tiesiogiai su žmonėmis, jau buvau gerai supratusi, apie ką ši specialybė.
Kokia buvo Jūsų pirmoji mediacijos patirtis – ką iš jos prisimenate labiausiai?
Mano pirmoji mediacija buvo labai konfliktiškas ginčas tarp tėvų dėl vaiko. Tai buvo visiškai kitokia patirtis nei mokymuose – realybėje tvyrojo daug emocijų, įtampos, žmogiškų skaudulių, kurių negalima pajusti jokių simuliacijų metu. Tada aiškiai suvokiau, kad mediacija nėra paprasta ar schematiška – čia tenka dirbti su gyvomis emocijomis ir labai skirtingais žmonių pasauliais.
Kokie dažniausi iššūkiai iškyla mediacijoje, ir kaip Jūs juos sprendžiate?
Didžiausias iššūkis man – kai žmogus visai nenori keisti savo elgesio konflikte. Tokiais atvejais kalbuosi apie tai, kad pokytis prasideda nuo savęs, o ne nuo laukimo, kol pasikeis kita pusė. Jei kartojame tuos pačius veiksmus, natūralu, kad pasiliekame tame pačiame rezultate.
Kitas dažnas iššūkis – kai šalys sako turinčios bendrą tikslą, bet iš tiesų siekia skirtingų dalykų. Tai ypač matyti, kai tėvai ginčijasi dėl vaiko: neretai tai būna ne apie vaiką, o apie neišspręstą kovą ar skausmingą poreikį būti išgirstiems kaip vyrui ir moteriai. Mano tikslas – padėti jiems tai atpažinti ir nukreipti dėmesį į tikrąjį bendrą tikslą.
Kaip, Jūsų nuomone, mediacija keičia žmones?
Sakyčiau, yra dviejų rūšių mediacijos pagal į ją ateinančius žmones: tos, kuriose žmonės ateina patvirtinti sau, kad su kitu nesusikalbės ir nenori nieko keisti, ir tos, kuriose žmonės kad ir kiek laiko užsibuvo konflikte, jau yra priėmę sprendimą ir žino, kad toliau taip tęsti nebenori ir yra pasiryžę dėti pastangas susikalbėti. Pirmuoju atveju nebūtinai kažkas ir pasikeis. Antruoju – žmonės išeina įsigalinę, susigrąžinę gebėjimą bendrauti, patyrę išlipimo iš streso potyrį, palengvėję.
Kuo, Jūsų manymu, mediacija skiriasi nuo tradicinio ginčų sprendimo teisme?
Teisme procesas yra formalus, pagrįstas rungimusi ir įrodinėjimu, o atsakomybę už sprendimą prisiima teisėjas. Mediacijoje viskas priešingai – čia žmonės patys ieško sprendimo ir prisiima atsakomybę už jį. Nors tai nėra lengva, tačiau būtent tai leidžia susitarimui būti tvirtesniam. Mediacija nėra nei geresnė, nei blogesnė už teismą – tai tiesiog kitoks kelias.
Kokias asmenines savybes ar įgūdžius labiausiai ugdo mediatoriaus darbas?
Pirmiausia, gebėjimą matyti situaciją iš įvairių perspektyvų ir suprasti, kad mano patirtis ar patarimai nebūtinai tinka kitam. Taip pat – suvokimą, kad nėra vieno teisingo atsakymo, tik daug skirtingų subjektyvių matymų. Tai ugdo atvirumą, lankstumą, gebėjimą klausytis ir neprisirišti prie vienos „teisingos“ tiesos.
Ką atsakytumėte skeptikui, kuris sako: „Mediacija – tai neveiksminga“?
Paklausčiau, o koks yra ginčo sprendimo pasirinkimas, kuris garantuoja sėkmę? Vienam ginčo akivaizdoje labiau padės mediacija, kitam teismas, trečiam – advokatai, ketvirtam – niekas nepadės. Nepabandęs nesužinosi.
Kaip matote mediacijos ateitį Lietuvoje? Kas, Jūsų manymu, galėtų paskatinti jos plėtrą?
Mediacija Lietuvoje vis labiau plėsis ir klestės! Mediacijos plėtrą, mano manymu, labiausiai skatins augantis sąmoningumas, brandesnis požiūris į konfliktus ir noras ieškoti dialogo, o ne kaltų. Tai pasiekti padės privalomoji mediacija, švietimas, visuomenės diskusijos, kuo jaunesnio amžiaus žmonių mokymas sąmoningo buvimo konfliktuose.
Ar mediatoriai konfliktuoja savo kasdienybėje, ar jau viską išsiaiškina „pagal protokolą“?
Žinoma, mediatoriai taip pat konfliktuoja — juk mes irgi žmonės. Skirtumas tik tas, kad mediacijos patirtis padeda kitaip žvelgti į pačią konflikto prigimtį. Net ir tada, kai kyla stiprios emocijos, stengiuosi išlikti atvira dialogui: sustoti, įkvėpti ir išgirsti, kaip situaciją mato kita pusė. Dažnai vien tik tai jau sumažina įtampą, praplečia akiratį ir leidžia pažvelgti į ginčą ramiau.
Tuo pat metu stengiuosi sąmoningai pažvelgti į savo emocijas, interesus ir išsamiai papasakoti kitai pusei, kaip aš matau situaciją, kas man joje svarbu. Tai darau vengdama kaltinimų, žinodama, kad tai tik mano matymas, o ne vienintelė tiesa. Suprantu, kad mano žodžiai gali būti sutikti gynybiškai, todėl kalbu kantriai, su pagarba. Priimu, kad skirtingi požiūriai ir emocijos yra natūrali konflikto dalis.
Man svarbu neprarasti ryšio su kitu žmogumi net tada, kai nesutariame.
Ar turite linksmą ar neįprastą istoriją ar atvejį, kuris Jums ypač įsiminė mediacijos procese (be asmens duomenų)?
Yra daug įsimintinų mediacijos istorijų, todėl jas apibendrinsiu. Įsimintiniausi momentai man – kai žmonės, kurie iki tol vengė vienas kito, rašė skundus ir tikino, kad nesusikalbės, susėdę vienoje patalpoje nuo pirmos susitikimo minutės ima bendrauti sklandžiai. Pasirodo, jie tai sugeba ir reikėjo tiesiog susitikti akis į akį!
Ypač gera matyti, kai konfliktuojantys tėvai pagaliau susitelkia ne į kovas, o į bendrą tikslą – savo vaiko gerovę.
Interviu rengė LMR Komunikacijos komiteto narė Laura Kasčiukaitė