Lietuvos mediatorių rūmų rubrika – „Pažink mediatorių“. Jos tikslas – supažindinti visuomenę su mediatoriais, atskleisti jų profesijos ypatumus ir asmeninę patirtį, paskatinusią pasirinkti šią profesiją.
Šioje LMR rubrikoje mediatoriai dalijasi savo istorijomis: kodėl pasirinko mediatoriaus profesiją, kuo mediacija naudinga žmonėms ir bendruomenėms, kokių įdomių patirčių yra sukaupę vykdydami mediacijas. Kartu tai priminimas, jog mediacija tai daugiau nei tik ginčų sprendimo procedūra, tai mediatoriai – konfliktų sprendimo profesionalai, kurie skatina konstruktyvų dialogą, įkvepia ginčo šalis bendradarbiauti ir padeda atrasti sprendimus ten, kur jų iš pirmo žvilgsnio nematyti.
Kviečiame skaityti rubrikos „Pažink mediatorių“ interviu su mediatore, teisininke, šeimos konferencijos koordinatore Asta Sabaliauskiene.
Kas paskatino Jus tapti mediatore? Ar tai buvo pašaukimas, smalsumas ar susiklosčiusios aplinkybės?
Nuo vaikystės buvau „taikytoja“. Mokykloje, darbe, šeimoje – visur stengdavausi užgesinti kibirkštis. Dirbdama teisme stebėjau ilgametes skyrybų bylas, kurios priminė teatrą: žmonės kovojo taip įsijautę, kad net pamiršdavo, kodėl apskritai čia atėjo. Tada pagalvodavau: jeigu jie galėtų pasikalbėti paprasčiau, be teismo dekoracijų, viskas išsispręstų greičiau. Kai sužinojau apie mediaciją, supratau – būtent to visada ir ieškojau. Ji tiesiog natūraliai pratęsė tai, ką nuo mažens dariau – stengiausi padėti žmonėms išgirsti vienas kitą.
Kokia buvo Jūsų pirmoji mediacijos patirtis – ką iš jos prisimenate labiausiai?
2016-aisiais pirmosios mano mediacijos buvo teisminės: sunkios, kupinos nuoskaudų. Ginčai įsisenėję, šalys įskaudintos, nusivylusios, daug investavusios pinigų ir nervų. Dažnai – be taikos. Bet paradoksas: po kelių teismo posėdžių žmonės vis tiek susitardavo. Manau, kad pokalbis mediacijoje buvo pirmas žingsnis į susitarimą, kuris daug greičiau padėjo susitarti teisme.
Kai 2020 m. mediacija šeimos ginčuose tapo privaloma, viskas pasikeitė – pirmieji metai buvo kupini taikių susitarimų. Labiausiai įsiminė žmonių veidai, kurie mediacijos pradžioje buvo pilni įtampos, nerimo ar pykčio, o po kurio laiko – atsileidžiantys, su palengvėjimu kai suvokia, kad sprendimas yra ne teismo, o jų pačių rankose.
Kokie dažniausi iššūkiai mediacijoje ir kaip Jūs juos sprendžiate?
Kalbant apie santuokos nutraukimo bylas, vienas didžiausių iššūkių – kai sutuoktiniai yra visiškai skirtingose emocinėse skyrybų stadijose. Vienas jau susitaikęs, pasiruošęs žengti į ateitį, o kitas dar įstrigęs neigime ar pyktyje. Tokiais atvejais labai padeda individualūs pokalbiai: žmogus gali išsikalbėti laisviau, atviriau, be kitos pusės. Kartais reikia ir laiko. Kol viduje esi nepasiruošęs, tikras pokalbis neprasideda. Ir kiekvieną kartą stebėti tą virsmą – nuo pykčio iki pirmųjų bandymų kalbėtis – yra viena prasmingiausių mediatoriaus patirčių.
Kaip, Jūsų nuomone, mediacija keičia žmones?
Dažnai mes įsivaizduojame, kad artimiausias žmogus „turėtų“ skaityti mūsų mintis, suprasti mūsų jausmus, lūkesčius be žodžių. Ir mediacijoje, po daugelio metų kartu, sutuoktiniai kartais nustemba: „O kodėl tu man to niekada nesakei?“ Šie atradimai būna stulbinantys. Paprastas, neformalus pokalbis gali visiškai pakeisti požiūrį į situaciją. Bet žmogus keičiasi tik tiek, kiek pats yra tam pasirengęs.
Kuo, Jūsų manymu, mediacija skiriasi nuo tradicinio ginčų sprendimo teisme?
Turėdama daugiau nei 20 metų patirties teisme ir beveik 10 – mediacijoje, galiu pasakyti, kad šie procesai yra ir panašūs, ir skirtingi. Teismas – tarsi griežtas dirigentas, kuris nustato ritmą, leidžia kalbėti tik tada, kai ateina eilė, ir galiausiai pats paskelbia galutinį akordą, t. y. sprendimą. Mediacija labiau primena improvizacijos koncertą: žmonės patys kuria melodiją, ieško derančių tonų, kartais netikėtai atranda harmoniją ten, kur anksčiau girdėjo tik triukšmą.
Didžiausias skirtumas – santykiai. Teismas dažnai juos dar labiau paaštrina. Mediacija – priešingai: kartais padeda šiek tiek sušvelninti, o dažnai net pagerinti.
Kokias asmenines savybes ar įgūdžius labiausiai ugdo mediatoriaus darbas?
Pirmiausia – kantrybę. Taip pat toleranciją, gebėjimą klausytis ir išgirsti, priimti skirtingas nuomones. Mediacija ugdo pagarbą pašnekovui net tada, kai nesutinki nė su vienu jo žodžiu. O kartu ir discipliną, planavimą, gebėjimą valdyti emocijas. Mediacija – tikras charakterio „treniruoklis“.
Ką atsakytumėte skeptikui, kuris sako: „Mediacija – tai neveiksminga“?
Pirmiausiai paklausčiau, kodėl jis taip mano? Galbūt turėjo neigiamą patirtį mediacijoje, gal ginčas per daug įsisenėjęs, nuoskaudos – per gilios? Svarbu pripažinti, kad mediacija nėra kiekvienu atveju 100 proc. veiksminga. Bet net jei susitarimas nepasiekiamas, išlieka vertė – žmonės išsikalba, išgirsta kitą pusę. Dažnai tai tampa pirmu žingsniu, o sprendimui tereikia daugiau laiko.
Kaip matote mediacijos ateitį Lietuvoje? Kas, Jūsų manymu, galėtų paskatinti jos plėtrą?
Kai prieš penkerius metus mediacija šeimos bylose tapo privaloma, ne vienas klausdavo: „Tai kažkas panašaus į meditaciją?“ Dabar tokių klausimų vis mažiau – visuomenės sąmonėje mediacija po truputį įsitvirtina. Tačiau vis dar daugelis apie ją sužino tik tada, kai patiems tenka kreiptis į teismą. Jei norime spartesnės plėtros, turime kalbėti daugiau – per žiniasklaidą, diskusijas, mokyklose. Tik taip mediacija taps ne egzotišku terminu, o natūraliu pasirinkimu.
Ar mediatoriai konfliktuoja savo kasdienybėje, ar jau viską išsiaiškina „pagal protokolą“?
Žinoma, konfliktuojame – juk ginčas ar nesutarimas yra natūrali gyvenimo dalis. Tik skirtumas tas, kad turime daugiau įrankių, kaip valdyti emocijas, todėl ginčas dažniausiai nevirsta destrukcija. Bet tai nereiškia, kad gyvenime viską išsprendžiame „pagal protokolą“.
Ypač ryškiai tai pasijuto 2025 m. pradžioje, kai Mediatorių rūmai tapo mediatorių savivalda, o narių skaičius išaugo vos ne 5 kartus. Tuo metu buvo daug diskusijų ir nuomonių skirtumų – kartais atrodė, kad patiems mediatoriams reikia mediatoriaus. Atmosfera kaito, nuomonės kardinaliai išsiskirdavo, bet galiausiai viskas buvo išspręsta. Ir būtent čia slypi mediacijos esmė – net tada, kai nuomonės kertasi ir įtampa pasiekia aukščiausią tašką, pagarba vienas kitam neleidžia peržengti ribos. Nesutarimai tampa ne kliūtimi, o galimybe atrasti naują sprendimą, sužinoti daugiau apie kitą ir apie save. Manau, kad konfliktas tik patikrina, ar tikrai mokame gyventi tuo, ką patys skelbiame.
Ar turite linksmą ar neįprastą istoriją ar atvejį, kuris Jums ypač įsiminė mediacijos procese (be asmens duomenų)?
Viena įsimintiniausių mediacijų buvo tarsi filmo scena – paprasta, bet iki širdies gelmių jautri. Mediacija dėl pilnamečio paramos, nuotolinis susitikimas. Ekrane pasirodo du suaugę vyrai: abu panašūs lyg atspindžiai – barzdoti, stambių bruožų. Tėvas ir sūnus. Tik štai, jie vienas kitą mato pirmą kartą gyvenime. Tėvo akys pilnos ašarų, sūnus sutrikęs, nežinantis, kaip elgtis. Istorija lyg iš romano: tėvai išsiskyrė dar prieš jam gimstant, ryšio nebuvo, tik teismo priteistas išlaikymas, mokėtas iki pilnametystės. O svarbiausia, jie visus 18 metų gyveno vos už 10 kilometrų vienas nuo kito, abu norėjo susitikti, bet nė vienas neišdrįso žengti pirmojo žingsnio.
Mediacija tapo tuo žingsniu. Ledai pajudėjo, už tylos sienos atsivėrė galimybė bendrauti. Žinau, kad jų istorija nesibaigė tą dieną – bendravimas tęsiasi iki šiol. Kartais mediacija – tai ne tik susitarimai. Ji tampa tiltu, jungiančiu žmones, kuriuos ilgus metus skyrė ne atstumas, o tyla.
Interviu rengė LMR Komunikacijos komiteto narė Laura Kasčiukaitė