Lietuvos mediatorių rūmai pristato naują rubriką – „Pažink mediatorių“. Jos tikslas – supažindinti visuomenę su mediatoriais, atskleisti jų profesijos ypatumus ir asmeninę patirtį, paskatinusią pasirinkti šią profesiją.
Šioje LMR rubrikoje mediatoriai dalinsis savo istorijomis: kodėl pasirinko mediatoriaus profesiją, kuo mediacija naudinga žmonėms ir bendruomenėms, kokių įdomių patirčių yra sukaupę vykdydami mediacijas. Kartu tai priminimas, jog mediacija tai daugiau nei tik ginčų sprendimo procedūra, tai mediatoriai – konfliktų sprendimo profesionalai, kurie skatina konstruktyvų dialogą, įkvepia ginčo šalis bendradarbiauti ir padeda atrasti sprendimus ten, kur jų iš pirmo žvilgsnio nematyti.
Kviečiame skaityti rubrikos „Pažink mediatorių“ pirmąjį interviu mediatore, teisininke, darbo arbitražo arbitre Egle Šiugždinyte.
Kas paskatino Jus tapti mediatore? Ar tai buvo pašaukimas, smalsumas ar susiklosčiusios aplinkybės?
Mediacijos kelią pasirinkau todėl, kad jis leido sujungti mano teisinį mąstymą su psichologiniu smalsumu – spręsti ginčus ne kovoje, o bendradarbiaujant. Dirbdama teisinį darbą mačiau, kiek verslams ir žmonėms kainuoja ilgi teismai, tad ieškojau greitesnio ir humaniškesnio instrumento. Mediacija žavi tuo, kad joje pavyksta išsaugoti santykius ir sukurti sprendimus, kurie tenkina abi ginčo šalis. Taigi pašaukimas susitiko su praktiniais iššūkiais, o smalsumas tapo profesiniu keliu. Trumpai tariant, mediacija man yra būdas „duoti teisei širdį“.
Kokia buvo Jūsų pirmoji mediacijos patirtis – ką iš jos prisimenate labiausiai?
Pirmoji mano mediacija buvo dėl santuokos nutraukimo, kurioje dalyvavo kitataučiai, gyvenantys Lietuvoje. Labiausiai įstrigo akimirka, kai supratau, jog net bendras noras išsiskirti skamba skirtingai priklausomai nuo vertybių ir tradicijų, todėl mano užduotis buvo „išversti“ ne žodžius, o lūkesčius.
Kai šalys pamatė, kad mediacijos erdvėje saugu kalbėti apie emocijas, prasidėjo tikras dialogas. Ši patirtis parodė, kad kultūrų skirtumai nėra kliūtis, jei mediatorius geba klausyti be išankstinių nuostatų ir padėti šalims atrasti bendrą kalbą. Tada pajutau, kokia galinga priemonė yra mediacija – ji ne tik išsprendžia konfliktą, bet ir grąžina žmonėms tarpusavio pagarbą.
Kokie dažniausi iššūkiai iškyla mediacijoje, ir kaip Jūs juos sprendžiate?
Dažniausiai susiduriu su tuo, kad šalys skeptiškai žiūri į pačią mediaciją ir nenori net pabandyti ginčo spręsti mediacijos būdu. Pirmiausia ramiai paaiškinu, kad mediacija išsaugo jų kontrolę ir suteikia galimybę kalbėtis be formalių teismo rėmų. Sukuriu konfidencialią, saugią erdvę, kurioje jie gali atvirai išsakyti emocijas ir interesus – dažnai vien tai padeda nuimti įtampą. Galiausiai pasidalinu anoniminiais pavyzdžiais, kaip mediacija sutaupė laiko ir lėšų, ir palieku sprendimą jų pačių rankose, taip pagerbdama jų autonomiją ir atverdama kelią konstruktyviam dialogui.
Kaip, Jūsų nuomone, mediacija keičia žmones?
Matau, kad mediacija pirmiausia grąžina konfliktuojančius žmones į žmogišką dialogą – jie vėl ima girdėti vienas kitą ir „kalbėti viena kalba“. Kai šalys pačios suformuluoja sprendimą, o ne laukia teismo verdikto, atsiranda atsakomybė už rezultatą ir pagarba kitai pusei, kuri vėliau padeda joms bendradarbiauti ir kitose gyvenimo srityse. Dažnai stebiu, kaip mediacijos pabaigoje dalyviai išeina su didesniu pasitikėjimu savimi ir naujomis bendravimo kompetencijomis. Trumpai tariant, mediacija ne tik išsprendžia konkretų ginčą, bet ir augina emocinį raštingumą bei santykių kultūrą.
Kuo, Jūsų manymu, mediacija skiriasi nuo tradicinio ginčų sprendimo teisme?
Mediacija pirmiausia suteikia ginčo šalims kontrolę – jos pačios renkasi sprendimą ir tempą, o ne paklūsta griežtai teismo procedūrai. Procesas vyksta konfidencialiai, todėl galima atvirai kalbėti apie tikruosius interesus ir išsaugoti tarpusavio santykius. Mediatorius nėra teisėjas: jis neieško nugalėtojo, o kuria saugią erdvę abipusiam susitarimui, kuris vėliau lengviau įgyvendinamas. Dėl lankstumo ir paprastesnės tvarkos mediacija dažniausiai trunka trumpiau ir taupo emocinius bei finansinius resursus, palyginus su ilga teismo eiga. Taip mediacija padeda ne „laimėti bylą“, o taikiai užbaigti konfliktą, kad abi pusės išeitų oriai ir susikalbėjusios.
Kokias asmenines savybes ar įgūdžius labiausiai ugdo mediatoriaus darbas?
Mediacijos praktika kasdien stiprina mano gebėjimą aktyviai klausytis ir įsijausti į abiejų šalių patirtis, skatindama gilią empatiją. Ji ugdo emocinę savitvardą – gebėjimą išlikti ramiai net įtampos viršūnėje ir taip įkvėpti šalis konstruktyviam dialogui. Nuolat lavinu kūrybišką problemų sprendimą, padėdama žmonėms atrasti netikėtas, abipusiai naudingas išeitis. Galiausiai mediacija primena, kad tikra stiprybė slypi pagarboje žmogui, o ne teisiniuose argumentuose.
Ką atsakytumėte skeptikui, kuris sako: „Mediacija – tai neveiksminga“?
Jeigu kas nors teigia, kad mediacija neveiksminga, atsakau, jog jos stiprybė glūdi ne skaičiuose, o patirtyje: kai konfliktuojančios šalys pirmą kartą gauna saugią erdvę kalbėtis be kaltinimų, jos dažnai pamato bendrą interesą ir ima kurti sprendimą drauge. Mediacija palieka sprendimo kontrolę patiems žmonėms, todėl susitarimas jiems tampa savas ir tvirtesnis, o santykiai – labiau išsaugoti. Konfidencialumas ir pagarbi atmosfera leidžia „išeiti iš kambario“ be pralaimėtojo ženklo. Per savo praktiką ne kartą mačiau, kaip „neįmanomi“ ginčai virsta pirmuoju žingsniu į bendradarbiavimą, kai tik žmonės išgirsta vieni kitus.
Kaip matote mediacijos ateitį Lietuvoje? Kas, Jūsų manymu, galėtų paskatinti jos plėtrą?
Matau, kad artimiausiais metais mediacija taps savaime suprantamu pirmuoju žingsniu sprendžiant ne tik šeimos, bet ir darbo ar verslo bylas, nes žmonės vis sąmoningiau vertina santykių išsaugojimą ir proceso greitį. Jau šiandien į mane dažnai kreipiasi verslo partneriai, kaimynai ar viešojo sektoriaus atstovai – mediacija peržengia šeimos ginčų ribas. Esu įsitikinusi, kad tikras proveržis ateitų išplėtus privalomosios mediacijos modelį į kitas civilinių ginčų kategorijas, taip padarant „taikų susitarimą“ savaimine sistemos dalimi. Tam reikia ne tiek statistikos, kiek politinės valios ir nuoseklaus viešinimo: kuo daugiau žmonių patirs mediacijos privalumus, tuo greičiau ji taps mūsų kultūros dalimi.
Ar mediatoriai konfliktuoja savo kasdienybėje, ar jau viską išsiaiškina „pagal protokolą“?
Esame paprasti žmonės, tad nesusipratimų pasitaiko, tačiau jie retai perauga į konfliktus – kasdien praktikuojamas aktyvus klausymasis, empatija ir emocijų valdymas veikia tarsi „oro pagalvės“, užkertančios kelią bangai kilti. Jei įtampa vis dėlto kyla, grįžtu prie mediacijos „mini protokolo“: įsivardiju savo interesą, pakviečiu kitą pusę padaryti tą patį ir sutariame, kaip kalbėsimės – dažniausiai tiek ir užtenka. Žinoma, klystu ir aš, bet mediatorės darbas išmokė greitai atsiprašyti ir judėti pirmyn. Taip mediacija tampa ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdu, leidžiančiu ramiai sugyventi su kitais ir su savimi.
Ar turite linksmą ar neįprastą istoriją ar atvejį, kuris Jums ypač įsiminė mediacijos procese (be asmens duomenų)?
Kai 2020 m. Lietuvoje mediacija tapo privaloma šeimos ginčuose, vienas klientas pakvietimą suprato kaip kvietimą „į meditaciją“. Jis atėjo vilkėdamas sportinę aprangą, su jogos kilimėliu po pažastimi ir plačia šypsena, pasiruošęs, kaip sakė, „ramiai pasėdėti ir pakvėpuoti“. Vos pamatę kilimėlį, su kita ginčo puse negalėjome sulaikyti juoko – juokas tapo geriausiu ledlaužiu. Įtampa kaipmat atlėgo, ir žmonės pirmą kartą per ilgą laiką išgirdo vieni kitus be suspaustų kumščių. Nuo tada sakau: mediacijoje kilimėlis nereikalingas, bet šiek tiek vidinės ramybės visada praverčia.
Interviu rengė LMR Komunikacijos komiteto narė Laura Kasčiukaitė