Kaip tamsiais laikais išsaugoti žmoniškumą

Preambulė

Su mediatore, psichologe, psichoterapeute Tatjana Bilyk susipažinau prieš metus vienų jos vedamų apie šeimos mediaciją mokymų metu. Iki karo pradžios Tatjana buvo žinoma, kaip viena iš šeimos mediacijos Ukrainoje pradininkių, populiarių mokymų mediatoriams Mediacijos mokykloje lektorė, vykdžiusi supervizijas ir aktyviai prisidėjusi prie mediacijos teisėkūros Ukrainoje. Dabar ji demonstruoja savo išskirtinę drąsą ir žmogiškumą pristatydama maistą ir medicinos reikmenis ligoniams, senoliams ir kitiems to stokojantiems Kyjivo žmonėms bei teikdama konsultacijas šeimos nariams krizinių situacijų atvejais.

Neretai su Tatjana, kalbėdamos apie mediaciją, pajuokaudavome, kad kiekvienas karas prasideda nuo konflikto, bet ne kiekvienas konfliktas baigiasi karu, jeigu laiku konfliktui spręsti pasitelkiamas mediatorius. Deja, bet šiandien žodis karas įgijo kitokią prasmę, kuri susijusi ne tik su naikinamais miestais, atimamomis gyvybėmis, paliekamais namais, bet su keliama didele grėsme kiekvieno tame kare esančio asmens žmogiškumui.

Negalime likti tiesiog bejėgiais, FB paskyrose užsidėjusiais Ukrainos vėliavėles, stebėtojais. Padėti galime paremdami mediatorės, psichologės Tatjanos bei jos kolegų veiklą, kurią galime stebėti Tatjanos pasakojimuose, kuriais ji dalinasi FB paskyroje.

Odeta Intė, mediatorė, MRU lektorė

Tatjana Bilyk, Kyjivas

Kaip tik šiandien, kol rašau šias eilutes, vyksta mūšis dėl Kyjivo. Naktį apšaudytas daugiaaukštis pastatas, iš kurio visą šį rytą buvo evakuoti žmonės. Šis pastatas yra labai arti mano namų. Mano tėvai ir brolis su šeima tą naktį paliko namus dėl to, kad jų kaimas jau buvo užgrobtas rusų kariuomenės ir ten vyko karinės operacijos. Mano šeima, vaikai ir aš nusprendėme likti Kyjive, kad palaikytume vienas kitą ir kartu išgyventume šią krizę. Iki to laiko gavau ir tebegaunu daug susirūpinusių artimųjų ir draugų žinučių, kad ir man reikia skubiai išvykti iš Kyjivo. Tai sudėtinga būsena, kuria dabar dalinuosi savo įrašuose „Facebook“ paskyroje, kurią man padėjo sukurti mano kolegė iš Belgijos. Ši jos iniciatyva yra vienas iš žmogiškumo ženklų, kurį turim kiekvienas. Norint būti žmogumi, neužtenka vien gimti su dviem rankomis ir kojomis, žmogus turi įdėti daug pastangų, kad juo taptų.

Esu dėkinga už galimybę pasidalinti savo, kaip profesionalios mediatorės, požiūriu į tai, kas vyksta Ukrainoje, taip pat pakalbėti apie tai, kaip karas palietė mano ir kitų mediatorių gyvenimus ir, ar tai pakeitė mano požiūrį į save kaip mediatorių.

Šiandien yra 19 karo diena, visi pasikeitė: ir tie, kurie išvyko, ir tie, kurie liko šalyje, niekada nebebus tokie, kokie buvo prieš karą – su tuo svarbu susitaikyti. Atsidūrėme ties bedugne, esame rūke, nežinomybėje, niekas nežino, kuo tai baigsis asmeniškai kiekvienam iš mūsų ir visai šaliai, bet tik priėmus tikrovę tokią, kokia ji yra, pajuntame mums taip svarbų tikrumo jausmą.
Labai daug žmonių (šiandien šis skaičius siekia 2,7 mln. žmonių) išvyko iš šalies. Iš daugelio žmonių karas atėmė namus, karjerą, darbą. Dėl pinigų trūkumo šimtai tūkstančių profesionalų visame pasaulyje dabar susiduria su būtinybe pradėti gyvenimą iš naujo beveik nuo nulio. Daugeliui žmonių trūksta kitos šalies kalbos mokėjimo. Tai taip pat aktualu ir mediatoriams, kurie jau išvyko iš šalies arba buvo evakuoti iš vietų, kur vyksta karo veiksmai. Kiekvieną dieną dėl daugumoje Ukrainos regionų vis dar gaudžiančių oro antskrydžių perspėjimų savo namus paliekančių profesionalių mediatorių skaičius auga.

Buvau viena iš tų, kurie iki paskutinės akimirkos netikėjo, kad Rusijos kariuomenės invazija į Ukrainą įmanoma. Labai sunku girdėti Rusijos propagandą apie jų atėjimą mūsų gelbėti, kai iš tikrųjų mes esame žudomi savo namuose. Anksčiau ten gyvenusių kiemuose jau pradėtas masinis civilių laidojimas. Rusijos kariuomenė apšaudo ligonines, mokyklas, bažnyčias ir civilių gyventojų namus. Yra nepakeliama į tai žiūrėti ir nėra žodžių pateisinti tai, kas vyksta.

Dabar aš esu savanorė ir kasdien vedu krizių konsultacijas visiems, kurie atsidūrė sunkioje psichologinėje būsenoje, dalinu maistą ir vaistus tiems, kurie negali išeiti iš namų ar kuriems reikia pagalbos. Dabar teikiame daug psichologinių konsultacijų tiek moterims, kurios turėjo išvykti, kad išgelbėtų savo vaikus nuo karo siaubo; tiek žmonėmis, kurie liko šalyje ir dėl nuolatinės įtampos patiria panikos priepuolius, siaubą ir depresiją, slepiasi rūsiuose ir bombų slėptuvėse; tiems, kurie kankinasi tarp noro išsigelbėti save, savo šeimas ir pareigos likti su negalinčiais išvykti artimaisiais, palaikyti šalį ir kariuomenę. Dirbdama su šiais žmonėmis neturiu galios padėti jiems apsispręsti, ką pasirinkti, bet tikrai žinau, kad psichikos resursai yra didžiuliai ir mūsų gebėjimas išgyventi pačius sudėtingiausius ir baisiausius momentus yra tiesiog milžiniškas. Šiuo metu vyksta kažkas tiesiog neįsivaizduojamo, ko neįmanoma stebėti be ašarų arba, kai net nebelieka ašarų, nes jos jau išseko, tiesiog žiūri ir nieko nejauti. O paskui konsultacijų metu padėti klientams visa tai išspjauti, išverkti, iškalbėti, išrėkti, nes kitaip žmogus gali tiesiog sprogti iš viduje susikaupusių ir partiriamų jausmų.

Kaip ir mano klientai, aš, būdama šioje situacijoje, išgyvenu tuos pačius gedėjimo etapus: pradedant neigimu, baigiant tikrovės priėmimu, kuris kupinas didelės baimės, skausmo, stipraus pykčio, pasibjaurėjimo, depresijos jausmų – tai padeda man išlaikyti ryšį su klientais, parodant empatiją ir rūpestį tiems, kurie ieško pagalbos. Kai suprantu, kad manyje susikaupė per daug emocijų, kreipiuosi į man brangius ir svarbius žmones pagalbos ir palaikymo, pailsiu ar net kuriam laikui padarau pauzę, kad galėčiau išgyventi savo stiprius jausmus. Kitu laikmečiu šie jausmai mediatoriaus darbe būtų negalimi, nenormalūs, bet visiškai normalūs dabar – šios nenormalios tikrovės sąlygomis. Sunkiausiomis akimirkomis man labai norisi tiesiog išnykti ir nutraukti visus ryšius, rūpintis tik savimi, tačiau empatija ir užuojauta kitiems žmonėms yra didžiulė vertybė, kuri pripildo ir visai nenualina žmogaus. Gyvenimas krizės metu turėtų būti prasmingas, tuomet psichika padeda suprasti, kaip gyventi, kai yra nepakeliamai skausminga ir sunku. Teikdama psichologines konsultacijas, aš stebiu kai kuriuos pokyčius šeimos santykiuose – tarpusavio supratimas, bendros vertybės padeda stiprintis tarpusavio santykius ir pačią šeimą net ir šiuo sudėtingu laikotarpiu, o kur partneriai su savo vidiniais asmeniniais konfliktais bando susidoroti patys asmeniškai, tolsta vienas nuo kito, tai paaštrina ir karo jausmus.

Kai galvoju apie išvykusius iš šalies, numanau, kad ne visi norės grįžti ten, kur jų namai sugriauti ir nutrūkę šeimyniniai ryšiai. Todėl tiek atvejų, kuomet prireiks mano, kaip tarpvalstybinės šeimos ginčų mediatorės, paslaugų sprendžiant tarpvalstybinį elementą turinčių šeimos ginčus, tiek ir atvejų, kai dėl tokios situacijos labiausia vėl nukentės vaikai, skaičius augs.

Išgyvendami šią krizę iš vidaus, tiek aš, tiek kiti šeimos mediatoriai turime suprasti naujų reiškinių šeimos santykiuose prasmę ir sukurti naujus įrankius, kaip dirbti su tokio pobūdžio konfliktais. Tai, ką išgyvename dabar, gali suteikti stiprybės ir gebėjimo palaikyti ryšį ir būti šalia net ten, kur prieš tai buvo nepakeliama ne tik, kad dirbti, bet net ten būti.

Asmeniškai man, kaip mediatorei, labai sunku buvo dirbti su tokiomis situacijomis, kur viena pusė rodydavo nepaprastai didelę neapykantą kitai pusei. Tokiose situacijose man buvo nepaprastai sunku išlaikyti neutralią poziciją ir būti veiksmingai mediacijose metu. Agresijos ir neapykantos jausmus, kuriuos dabar jaučia beveik kiekvienas mūsų šalies gyventojas, lėmė neįtikėtinas baimės, nerimo ir bejėgiškumo kiekis, su kuriuo mes visi susiduriame šiame kare. Šis pyktis padeda mums apsiginti nuo okupantų invazijos ir išsaugoti savo teritoriją. Tačiau tuo pačiu metu, ginantis nuo monstrų, svarbu patiems nepavirsti šiais monstrais, kurie vėliau sunaikins viską, kas supa, įskaitant mūsų vertybes ir laisvę, už kurią dabar visi kartu kovojame. Ir tai yra vienas svarbiausių uždavinių, su kuriuo susiduria mūsų šalies mediatoriai: kaip, išgyvenus visas šias kančias, nepapulti į neviltį, ir kaip mes galime paversti į mūsų vidų išveržusį karą taika, kuri išeina iš mūsų? Dabar turime unikalią galimybę išmokti gyventi ir tvarkytis su nerimu tam, kad galėtume dirbti kaip mediatoriai.
Dabar, išgyvendami šią krizę, mes visi stovime ant bedugnės krašto ir visi susiduriame su savo vidiniais barjerais, tačiau tik įveikę ją patys ir išsaugodami savo žmoniškumą, turime galimybę tapti naudingi tiems, kuriems po karo prireiks mediatorių pagalbos. Tai procesas, kai į mus patenka kažkas neišmatuojamo, pereina per tai, kas nepakeliama ir išeina kaip neaprėpiama. Bet žmogiškumas išlieka. Tai jau kitoks žmogus, bet pakankamai stiprus, kad galėtų būti naudingas kitiems.

Karas – tai įsiveržimas į mūsų gyvenimą, nuo kurio refleksiškai norime apsiginti, tačiau tik mus supančių žmonių žmogiškumas teikia viltį stebuklui.

„Tamsiais laikais aiškiai matote žvaigždes! Šiuo metu, tamsiais karo laikais, aiškiai matome, kas ir kodėl yra šalia mūsų; kas mums yra vertinga ir su kuo galime dalintis savo gyvenimu. Tokiomis žvaigždėmis man yra daugelis kolegų mediatorių iš įvairių šalių – tie, kurie su manimi kasdien bendrauja, emociškai ir finansiškai palaiko mano savanorišką veiklą. Tiek daug mane supančio žmogiškumo leidžia man išgyventi šią krizę, kartais visiškai siaubingą ir mirtiną, išlaikyti drąsą sekti savo širdimi, parodyti ramybę ir gėrį.

Šis straipsnis skirtas mano šeimai, draugams ir kolegoms.

Tatjna Bilyk yra mediatorė, mediatorių mokytoja, konsultantė, supervizorė, Mediacijos mokyklos valdybos pirmininkė, NVO Mediatorių lygos ir Ukrainos Šeimos mediatorių asociacijos bendra steigėja, kontaktinis Tarptautinės socialinės tarnybos Ukrainoje asmuo, psichologė/psichoterapeutė.

Straipsnį iš rusų kalbos vertė Odeta Intė