Lietuvos mediatorių rūmų rubrika – „Pažink mediatorių“. Jos tikslas – supažindinti visuomenę su mediatoriais, atskleisti jų profesijos ypatumus ir asmeninę patirtį, paskatinusią pasirinkti šią profesiją.
Šioje LMR rubrikoje mediatoriai dalijasi savo istorijomis: kodėl pasirinko mediatoriaus profesiją, kuo mediacija naudinga žmonėms ir bendruomenėms, kokių įdomių patirčių yra sukaupę vykdydami mediacijas. Kartu tai priminimas, jog mediacija tai daugiau nei tik ginčų sprendimo procedūra, tai mediatoriai – konfliktų sprendimo profesionalai, kurie skatina konstruktyvų dialogą, įkvepia ginčo šalis bendradarbiauti ir padeda atrasti sprendimus ten, kur jų iš pirmo žvilgsnio nematyti.
Kviečiame skaityti rubrikos „Pažink mediatorių“ interviu su mediatore Tatjana Viškeliene.
Kas paskatino Jus tapti mediatore? Ar tai buvo pašaukimas, smalsumas ar susiklosčiusios aplinkybės?
Tapti mediatore paskatino ilgametis darbas notariato srityje, kur kasdien tenka derinti skirtingus žmonių lūkesčius ir interesus. Nuolat ieškau kompromisų, padedu šalims susikalbėti ir rasti sprendimus, priimtinus abiem pusėms, tai tiesiogiai atliepia mediacijos principus. Ilgainiui supratau, kad šis kelias nėra vien tik profesinis pasirinkimas, o veikiau pašaukimas, kylantis iš natūralaus noro padėti žmonėms susiorientuoti ginčų labirinte, išklausyti ir padėti rasti išeitį net tada, kai atrodo, jog visas dialogas jau nutrūkęs.
Kokia buvo Jūsų pirmoji mediacijos patirtis – ką iš jos prisimenate labiausiai?
Pirmoji mediacijos patirtis parodė, kokia svarbi yra emocinė proceso pusė. Vienas labiausiai įsiminusių epizodų — kai įsiplieskus emocijoms viena šalis staiga paleido necenzūrinę tiradą, visiškai pamiršdama, kad patalpoje yra mediatorius. Iš pirmo žvilgsnio tai galėjo atrodyti kaip chaosas, tačiau iš tiesų buvo puiki iliustracija, kad mediatorius turi būti pasirengęs viskam: ne tik argumentams, bet ir emocijoms. Būtent tada supratau, kaip svarbu sukurti erdvę, kurioje žmonės gali išlieti įtampą ir pereiti prie konstruktyvaus dialogo.
Kokie dažniausi iššūkiai iškyla mediacijoje, ir kaip Jūs su jais susidorojate?
Vienas dažniausių iššūkių — šalių skepticizmas. Ne vienas dalyvis ateina įsitikinęs, kad mediacija tik formalumas ir „pasikalbėti patys galėtų ir be tarpininko“. Tačiau realybėje žmonės tarpusavyje ne visada išdrįsta pasakyti tai, ką iš tiesų mąsto ar jaučia. Mano vaidmuo — sukurti saugią, neutralią ir konfidencialią erdvę, kurioje abi pusės gali atsiverti ir būti išgirstos. Kai skeptiškai nusiteikusi šalis pamato, kad mediacija suteikia struktūrą ir aiškų kelią link supratimo, įtampa atslūgsta, o procesas tampa gerokai sklandesnis.
Kaip, Jūsų nuomone, mediacija keičia žmones?
Mediacija keičia žmones tiek emocine, tiek praktine prasme. Ji padeda išsaugoti santykius, sumažinti ilgai kauptas nuoskaudas ir atveria galimybę kalbėtis kitaip — atviriau, pagarbiau ir kūrybiškiau. Dažnai žmonės mediacijos metu atranda, kad jų konfliktas nėra toks neįveikiamas, kaip atrodė, o bendras sprendimas — kur kas arčiau, nei manyta. Tai procesas, kuris ne tik išsprendžia ginčą, bet ir ugdo gebėjimą konstruktyviai spręsti problemas ateityje.
Kuo, Jūsų manymu, mediacija skiriasi nuo tradicinio ginčų sprendimo teisme?
Skirtingai nei teismo procesas, mediacija grindžiama dialogu, o ne įrodinėjimu. Ji neformali, lanksti ir orientuota į bendrą sprendimą, o ne į nugalėtojo–pralaimėtojo rezultatą. Mediacijoje nėra emocinio spaudimo, viešumo ar būtinybės ginti poziciją „bet kokia kaina“. Tai privati, jauki ir rami erdvė, kurioje žmonės gali kalbėtis be baimės būti teisiami arba nesuprasti. Dėl to sprendimai gimsta lengviau, greičiau ir kainuoja gerokai mažiau — tiek emociškai, tiek finansiškai.
Kokias asmenines savybes ar įgūdžius labiausiai ugdo mediatoriaus darbas?
Mediatoriaus darbas stipriai ugdo gebėjimą aktyviai klausyti, greitai orientuotis nuolat besikeičiančiose situacijose ir pastebėti smulkius, bet reikšmingus niuansus. Tai profesija, kuri lavina empatiją, kantrybę, gebėjimą valdyti savo emocijas ir išlaikyti neutralumą. Taip pat ji primena, kad mediatorius turi būti pasiruošęs įvairiausioms žmogiškoms reakcijoms — nuo pykčio iki ašarų. Tai darbas, nuolat mokantis suprasti, o ne vertinti.
Ką atsakytumėte skeptikui, kuris sako: „Mediacija – tai neveiksminga“?
Skeptikui atsakyčiau paprastai: kol pats neišbandai mediacijos, sunku objektyviai įvertinti jos veiksmingumą. Net mažiausias žingsnis link dialogo yra pažanga, o mediacija būtent tai ir suteikia — galimybę kalbėtis kitaip. Dažnai žmonės nustemba, kiek daug galima pasiekti per kelias valandas nuoširdaus, struktūruoto pokalbio, kuriame abi pusės girdi ne tik save, bet ir vieną kitą.
Kaip matote mediacijos ateitį Lietuvoje? Kas, Jūsų manymu, galėtų paskatinti jos plėtrą?
Mediacijos institutas Lietuvoje sparčiai auga ir įsitvirtina kaip veiksmingas, greitas bei santykius tausojantis ginčų sprendimo būdas. Vis dėlto potencialas dar neišnaudotas. Didelį postūmį plėtrai suteiktų privalomosios mediacijos taikymo išplėtimas į daugiau teisinių sričių. Paveldėjimo, vartotojų, darbo ar net kaimyninių santykių ginčuose mediacija galėtų tapti pirmąja ir natūralia konfliktų sprendimo priemone. Tai padėtų reikšmingai sumažinti bylų skaičių teismuose ir skatintų kultūrinį pokytį — rinktis dialogą, o ne konfrontaciją.
Ar mediatoriai konfliktuoja savo kasdienybėje, ar jau viską išsiaiškina „pagal protokolą“?
Mediatoriai, kaip ir visi žmonės, gyvena realiame pasaulyje, kuriame konfliktai kartais neišvengiami. Tačiau profesinė patirtis leidžia į juos žvelgti ramiau, konstruktyviau ir nepasiduodant emocijoms. Mediatoriai retai „sprendžia pagal protokolą“, jie išmoksta atpažinti situacijas, galinčias peraugti į ginčą, ir laiku jas suvaldyti. Kitaip tariant — konfliktų jie patiria tiek pat, kiek ir kiti, tačiau sprendžia juos gerokai sąmoningiau.
Ar turite linksmą ar neįprastą istoriją ar atvejį, kuris Jums ypač įsiminė mediacijos procese (be asmens duomenų)?
Kiekvienas mediacijos atvejis yra unikalus, panašių jų nėra. Vis dėlto pastebėjau, kad nepriklausomai nuo išsilavinimo, profesijos ar materialaus statuso, kartais net maža detalė – šypsena, žvilgsnis ar malonus prisiminimas iš praeities – gali tapti lūžio tašku visame procese.
Interviu rengė Toma Malciūtė – Kazlauskienė